<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

LIETUVOS MUZIEJAI. 2004' 2-3. Rūmai, dvarai

BENDRADARBIAVIMAS

 

Valdovų rūmų muzikinis gyvenimas: tiltai iš dabarties į praeitį

 

Daiva STEPONAVIČIENĖ


Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“

 

Kairėje – choreografas Lieven’as Baert’as (Belgija) ir J. Bičkauskienė (Lietuva) tearralizuotame bankete „Penkioliktojo amžiaus puota“ (rengėjas ansamblis „banchetto musicale“). 1994 m. Nuotrauka iš J. Mikiškaitės-Vičienės asmeninio albumo

 

Viršuje – P. Lileikio nuotraukoje – scenos iš F. Kačini (F. Cassini) operos „Rudžiero išsilaisvinimas iš Alčinos salos“ (meno vadovas R. Ginni, Italija). Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų griuvėsiai

P. Lileikio nuotraukose – scenos iš F. Kačini (F. Cassini) operos „Rudžiero išsilaisvinimas iš Alčinos salos“ (meno vadovas R. Ginni, Italija). Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų griuvėsiai

XVII a. I p. plokštinis koklis iš Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų radinių. D. Mukienės nuotr.

Prasidėję Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų atkūrimo darbai verčia pamąstyti apie kultūrinės panaudos galimybę – teatrinę, koncertinę, pramoginę veiklą. Netrukus atkurtose skirtingų epochų menėse vėl atgis gotikos, renesanso ir baroko dvasia, uždaras pilies kiemas puikiai tiks muzikinių festivalių atidarymams, istoriniams spektakliams.

Galvojant apie ateitį, visada praverčia jau sukaupta patirtis. Šį rudenį vyko jau XV senosios muzikos festivalis „Banchetto Musicale“. Trylika metų festivalio meno vadovė buvo Jūratė Mikiškaitė-Vičienė, renesanso muzikos ir šokių ansamblio „Banchetto Musicale“ siela, nuo 2003 m. festivalį rengia viešoji įstaiga „Baroko kelias Lietuvoje“, „nutiestas“ Neldos Bagdonavičiūtės ir festivalio meno vadovo Dariaus Stabinsko.

Šalia nuolatinių festivalio dalyvių Elenos Čičinskaitės (liutnia), Dariaus Stabinsko (viola da gamba), dainininkių Editos Bagdonaitės ir Noros Petročenko, istorinio šokio ir teatro grupės „Vilniaus Camargo trupė“, chorų „Brevis“ ir „Giesmių tarnai“, „Banchetto Musicale“ festivalyje yra dalyvavę daug garsių užsienio atlikėjų. Tai ansamblis „Barokkanerne“ Hansas Olavas Gorsetas (išilginė fleita) ir Knutas Johanesetas (klavesinas) iš Norvegijos, išilginių fleitų virtuozė Eva Legene ir trio „Alba“ iš Danijos, Aleksandras Kaskači (išilginės fleitos), Konstatntinas Kučerovas (klavesinas), Marina Filipova (mecosopranas), Vladimiras Radčenkovas (klavesinas) ir Vladimiras Šuliakovskis (smuikas) iš Rusijos, ansambliai „Hortus Musicus“, „Tallinn Baroque“ ir „Rondellus“ iš Estijos, kontratenoras Angelo Manzotti iš Italijos, „Paulo Hoffeinerio konsortas“ iš Austrijos, ansamblis „Ludus“ ir kontratenoras Andris Veismanis iš Latvijos, vokalo grupė „Muzični asamblei“ iš Ukrainos, duetas „Laude Novella“ iš Švedijos, Sara Stowe (sopranas), Matthew Spring (liutnia, viola da gamba), Stiuart McCoy (liutnia, vihuela) ir baroko bei renesanso šokių žinovės Barbara Segal ir Mary Collins iš Didžiosios Britanijos.

Kai kurios minėtos užsienio garsenybės, nekalbant apie vietinius senosios muzikos kolektyvus, pabuvojo ir Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiuose, archeologinių tyrimų metu pritaikytuose koncertams ir spektakliams. Čia, improvizuotoje menėje, keletą metų prieš rūmų atstatymo pradžią, vyko ir festivalio „Banchetto Musicale“ atidarymo koncertai, buvo rodomi muzikiniai vaidinimai, baroko operos, atliekamos, kaip ir XVII a., „jungtinių pajėgų“ – tarptautinės atlikėjų trupės, kuriai akompanavo tarptautinė muzikantų kapela.

Negalima pamiršti ir istorinių dramų, pastatytų Žemutinės pilies griuvėsiuose, kurie šiuo atveju pasitarnavo kaip unikali, neįkainojama, gyva dekoracija. Tai Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (1994 m.) ir Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1995 m.), režisuoti Irenos Bučienės. Išlikę pilies mūrai dar mena jų veikėjų istorinių prototipų žingsnių aidą…

Pirmosios žinios apie teatralizuotus vaidinimus bei šventes valdovų dvare mus pasiekė iš XVI a. vidurio. Tuo metu italų teatras – commedia erudita ir commedia dell'arte – žengė dar tik pirmuosius žingsnius. Karalienė Bona Sforca, būdama italė, tėvynainių pavyzdžiu savo rūmuose rengdavo teatralizuotus muzikinius koncertus, karnavalus ir vaidinimus, kurių metu jau buvo naudojama gana sudėtinga teatrinė technika. Su jos pagalba įtemptais lynais į sceną „atskrisdavo ir vėl išskrisdavo angelai“. Aišku, kad panašiems sceniniams efektams išgauti reikėjo prityrusių dailininkų ir inžinierių, kokie tuo metu buvo italai.

Apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laikų dvaro teatrą žinių neturime. Galimas dalykas, jo ir nebuvo, nes karalius po mylimos žmonos Barboros mirties iki savo amžiaus galo gedėjo, vilkėdamas juodus drabužius bei išsidrapiravęs kambarius juoda medžiaga.

XVII a. pradžioje Vilniaus Žemutinės pilies rūmų aukso amžius jau buvo pasibaigęs, tačiau dar sykį blykstelėjo, karaliaus Zigmanto III Vazos (1587 – 1632) ir jo sūnaus Vladislavo Vazos (1632 – 1648) valdymo laikais, kuomet čia veikė teatras. Per Zigmanto Vazos vestuves su Ona Austrijiete 1592 m. italai suvaidino dvi pastoralines dramas, labai populiarias Italijoje: draminę eklogę apie nimfą ir piemenį bei garsųjį mitą apie Orfėją ir Euridikę.

Į Lenkiją ir Lietuvą karaliaus kvietimu atvyko pirmosios gastroliuojančios vokiečių ir anglų artistų bei muzikantų trupės, kurios savo gimtosiomis kalbomis vaidino įvairius farsus ir komedijas, perpintas gausiais muzikiniais numeriais. Antai 1616 m. karaliaus dvare buvojo anglų aktoriaus Dž. Grino trupė, kurios repertuare buvo K. Marlou „Maltos žydas“ ir „Tragiška daktaro Fausto istorija“, V. Šekspyro „Venecijos pirklys“, T. Heivudo pjesės. Artistai vaidino ir Vilniuje, ir Krokuvoje. Šių vaidinimų dekoratyvinis apipavidalinimas buvo sąlyginis. Pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į kostiumus, kurie turėjo patraukti žiūrovą puošnumu ir groteskiškumu. Tai buvo būdinga Renesanso epochos vokiečių ir anglų teatrams. Sudėtingos ir puošnios dekoracijos pradėtos gaminti vėliau, sekant italų ir prancūzų tradicijomis.

XVII a. pradžia – tai italų operos gimimo ir jos tradicijų paplitimo Europoje laikas. Dar XVI a. polifoninis dainavimas po truputį ėmė užleisti pozicijas atskirų dainininkų solinėms partijoms, o tai davė akstiną atsirasti naujam muzikos žanrui, kurio pagrindu ir tapo arijos. Ši mada neaplenkė ir Lietuvos valdovų rūmų, kur buvo statomos itališkos komedijos, operos ir baletai. Artistai atvykdavo iš Venecijos, Romos, Paryžiaus. Pagal italų inžinieriaus Bartolomiejaus Balconio (Bartholomeus Balzoni) projektą ir dailininko Augustino Ločio sumanymą Žemutinėje pilyje buvo pastatytas medinis teatras su mechanine dėže. Pagrindinis baroko scenografijos meno principas – „kad būtų dirbtina, bet atrodytų kaip tikra“, labai svarbus buvo architektūriškumas. Scenografiją kūrė ir dailininkas italas Džiovanis Batistas Gislenis. Dailininkai ir architektai, būdami italai, nesunkiai galėjo sekti tuo metu klestėjusio Romos ir Venecijos muzikinio teatro scenografijos bei scenos technikos pavyzdžiais.

Pirmųjų operų dekoratoriai dar sekė švenčių, karnavalų ir festivalių puošybiniais elementais. Spektakliai pasižymėjo prabanga ir akinančiu puošnumu, gausiai naudojamomis mašinomis, stulbinančiais scenos efektais – dūmais, liepsnomis, jūros ir trykštančių šaltinių imitacijomis. Vis plačiau propaguojamas ir scenovaizdžio keitimas. Tokie vaidinimai kainavo pasakiškus pinigus.

Opera buvo naujas Baroko epochos muzikos žanras. Operos pastatymuose, vykusiuose Vilniuje, praėjus vos dvidešimtmečiui nuo pirmųjų operos pastatymų Italijoje, turėjo dalyvauti ir Vilniaus kapelos. Operos teatro įkūrimą Vilniuje paskatino karalaičio Vladislavo Vazos ir jo palydos, kurią sudarė ir didikai iš Lietuvos, įspūdžiai, patirti Florencijoje, Mantujoje, Parmoje – žinomiausiuose to meto Italų operos miestuose.

Taip 1624 m. vasario 28 d. Florencijoje Lenkijos ir Lietuvos valstybės valdovo įpėdinio Vladislavo Vazos garbei buvo pastatyta A. Salvadorio ir M. Galjano muzikinė drama „Karalienė šventoji Uršulė“ („La Regina Sant Orsola“), apie kurią LDK didikas Steponas Pacas, žiūrėjęs dramą kartu su karalaičiu, rašė: „Vakare buvo vaidinama komedija apie šv. Uršulę, kuri verta, kad ją matytų visas pasaulis“. Neišdildomą įspūdį svečiams padarė pragaro, velnių ir rojaus pavaizdavimas, greita paveikslų kaita bei finalinė scena, kurioje dalyvavo ir dvariškiai.

1625 m. Florencijoje karalaičio Vladislavo Vazos apsilankymo proga (tikintis jo sužadėtuvių su Toskanos kunigaikštienės Marijos Magdalenos Austrijietės dukterimi Margarita) buvo pastatyta Frančeskos Kačini (1587 – 1640) opera-baletas pagal Ferdinando Saracinelio libretą „Rudžiero išsilaisvinimas iš Alčinos salos“ („La liberazione di Ruggiero dall' isola d'Alcina“). Tai buvo tiems laikams modernus kūrinys, savo turiniu atspindintis ne įprastą antikinį siužetą, bet raganų deginimo bei inkvizicijos aktualijas. Operos-baleto autorė – pirmoji istorijoje operos kūrėja moteris, tuo metu dirbusi Toskanos kunigaikščių Mediči rūmuose ir buvusi viena įžymiausių, talentingiausių ir geriausiai apmokamų muzikantų. Šią operą ji parašė Vladislovo Vazos kelionės po Italiją metu. Lietuvos didikus šiame spektaklyje vėl nustebino puiki scenografija, mašinerija, kurios pagalba bangavo jūra, o jos bangose nardė pabaisos, pakrantėje stūksojo ugningos uolos. Reikia pažymėti, kad pastatyme dalyvavo gausus būrys baleto šokėjų, akrobatų, raitelių, atlikusių įvairius numerius ant dresuotų arklių; vizualiniai dekoratyviniai elementai tarsi nustūmė muziką į antrą planą. Karalaitis buvo taip pakerėtas jam dedikuotų muzikos kūrinių (jam taip pat buvo paskirtas Džovanio Džirolamo Kapspergerio kūrinys „Kunigaikščio Vladislovo pergalė Valachijoje“), kad grįžo namo su mintimi įkurdinti italų muzikantų kapelą savo dvare (tačiau be nuotakos, nes sužadėtuvės taip ir neįvyko). Jau 1628 m. Krokuvoje, sukviesti italai, pastatė vietinę šios operos versiją. Kartu tai buvo vienas pirmųjų Europoje italų operos pastatymų ir apskritai – italų Baroko epochos estetikos bei meno importavimas į Abiejų Tautų Respubliką.

Tapęs karaliumi, Vladislovas Vaza tiesiog atsidėjo teatrui: su libretistu aptardavo scenarijų bei partitūrą, domėjosi repeticijomis, dekoracijomis, kostiumais, jo pasiuntiniai vyko į Ferarą, Veneciją, Romą, Paryžių ieškoti artistų, juos bandė ir sudarinėjo sutartis spektakliams Lietuvoje ir Lenkijoje. Jam padėdavo rūmų kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila.

1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose buvo parodyta ilgamečio karališkos kapelos dirigento ir kompozitoriaus Marko Skakio opera italų kalba pagal Vladislavo Vazos sekretoriaus bei rūmų poeto ir dramaturgo Virdžilijaus Pučitelio libretą „Elenos pagrobimas“ („Il ratto di Hellena“). Opera buvo dalijama į scenas, o ne į veiksmus, t. y. buvo muzikinis spektaklis, kurio stilizacija pagrįsta klasikinės graikų dramos konstrukcijos pagrindu. Operos libretas italų kalba buvo atspausdintas universiteto spaustuvėje. Svarbiausių vaidmenų atlikėjai buvo italai, tačiau masinėse scenose galėjo dalyvauti ir vietiniai dainininkai ir šokėjai. Nei šios operos klavyro, nei pastatymo vaizdinės medžiagos – piešinių bei graviūrų – neišliko. Tik žinoma, kad tai buvo opera su chorais, nimfomis, dievais, tritonais, o scenovaizdžio dekoratoriai ir vietinių dailidžių cechai pastatymui rengėsi kone ištisus metus. Sceniniams efektams buvo gausiai panaudotos ir teatro mašinos, o galbūt ir telarijos – trikampių piramidžių formos statiniai, su ant šonų nupieštais vaizdais, kurie keisdavosi, telarijas nežymiai pasukus. Štai kokį įspūdį padarė amžininkams ši opera: „Valdovui dalyvaujant, vaidinta italų komedija apie Eleną ir Parį, užsitęsusi penkias valandas, su pasigėrėjimo vertu sugebėjimu keisti teatro dekoracijas, kas sukėlė dalyvavusiųjų nuostabą“ (Albrechtas Stanislovas Radvila, 1636 m. rugsėjo 4 d.); „Užvakar rūmuose vaidintas spektaklis su muzika „Elenos pagrobimas“, kurį eilėmis sukūrė Jo didenybės sekretorius Pučitelis. Viskas puikiausiai pavyko, ir visuotinio pagyrimo, be abejo, susilaukė mašinos, scenų bei scenovaizdžio kaita, ypač parkas su daugybe fontanų priešingoje pusėje, iš kurių aukštyn tryško vanduo, ir rūmai su šešiais gerai nupieštais, marmuro spalva nudažytais kambariais“ (popiežiaus nuncijaus Mario Filonardi ataskaita Romos kurijai 1636 m. rugsėjo 6 d.).

1637 m. rugsėjo 23 d. Vladislavo IV ir Cecilijos Renatos vestuvėms buvo pastatyta muzikinė drama „Šventoji Cecilija“, paremta šventosios kankinės (II-III a.) gyvenimo istorija, tačiau turėjusi akivaizdžių sąsajų ir su Bavarijos kunigaikštyte Cecilija Renata, vėliau – „Maldaujančioji Afrika“ su dirbtiniu drambliu, „kuris nuolat mojavo straubliu ir priėjęs priklaupė prieš karalių“. Karalienė Cecilija Renata buvo didelė baleto mėgėja, neblogai išmaniusi šį žanrą ir pati mėgusi šokti. Drauge su ja į dvarą atkeliavo itališkasis baleto tipas, kur svarbų vaidmenį vaidino teminis tekstas ir atskirų scenų kompozicija. Tai buvo daugiau ar mažiau dramatizuoti vaidinimai su vokaline įžanga. Tokiu būdu Vladislovo Vazos dvaro baletas nuo 1638 m. perėjo į jos – įtakingos globėjos – rankas.

Kita opera – „Andromeda“ („L'Andromeda“) buvo pastatyta 1644 m. kovo 6 d. (opera turėjo būti parodyta anksčiau, bet karaliaus dvaro operos solistai, dauguma italai, per sausį vykusias gastroles po Lietuvą – Trakus, Kauną, Veliuoną – persišaldė). Tais pačiais metais buvo išleistas ir jos libretas, iš kurio galima spręsti, kad tai buvo aukšto meninio lygio tragikomedija, kurioje svarbus vaidmuo buvo skirtas chorams. Galima spėti, kad jos pastatymas buvo itin puošnus ir įspūdingas, su debesų, dūmų, ugnies ir vandens efektais, o dekoracijoms vietoj telarijų jau galėjo būti naudojami pakeliami ir nuleidžiami kulisai. Tik ne visiems patiko tai, kad „Didysis pasninkas buvo pakeistas į Užgavėnes, nes komedijoje esantys šokiai bei tai, kas buvo vaidinama scenoje, neatitiko pasninko maldos ir dvasios“.

1648 m. balandžio 16 d. sceną išvydo trijų veiksmų operos „Apviltoji Kirkė“ („Circe delusa“) premjera. Spektaklis buvo skirtas antrosios Vladislovo IV žmonos Mantujos kunigaikštytės Marijos Liudvikos Gonzagos atvykimo į Vilnių garbei. Kiti tyrinėtojai nurodo balandžio 25 d. datą ir teigia, kad spektaklis buvo pastatytas prancūzų pasiuntiniui, atvežusiam karaliui Vladislovui IV šv. Dvasios ordiną, pagerbti.

To laikmečio operos paprastai baigdavosi baleto trupės pradedamais šokiais, į kuriuos būdavo įtraukiama ir publika, kitaip tariant, – visuotiniu pasilinksminimu.

XVII a. vid. Vilniaus scenoje buvo statomos subrendusio, išsivysčiusių tipiškų formų žanro operos su rečitatyvais ir arijomis, choru ir baletu: Vladislovas Vaza laikė apie 30-ties dainininkų operos trupę, 20-ties šokėjų baleto trupę, 10-ties aktorių kaukių teatro trupę bei 40-ties muzikantų orkestrą. Artistų trupės buvo atlyginamos iš LDK iždo.

Kurgi buvo įrengtas Vilniaus Žemutinės pilies teatras? Kur galėjo stovėti „medinė dėžė“ su besikeičiančiu scenovaizdžiu ir dekoracijomis? Šiuo klausimu yra dvi nuomonės: kai kurie tyrinėtojai teigia, kad „spektakliai vykdavo rūmų kieme: parteryje sėdėdavo vyrai, o galerijose, lyg balkono ložėse – moterys". Tačiau kiti tuo abejoja, teigdami, kad teatro salė turėjo būti stacionari, specialiai įrengta, su išmoninga scenografija, daug vietos reikalaujančiais mechanizmais bei įrenginiais dekoracijoms keisti ir sudėtingiems scenos efektams išgauti(salė, manoma, buvusi šiauriniame rūmų korpuse, tačiau archeologiniai tyrimai to nepatvirtino: čia, bent jau pirmame aukšte, greičiausiai buvo rūmų virtuvė), nes visos operos Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo pristatytos ne itin šiltu metų laiku: rudenį – rugsėjo mėnesį ir pavasarį – kovą ir balandį. Vidinis rūmų kiemas esą galėjo būti naudojamas tik anglų „komediantų“ trupių atliekamoms dramoms, nesudėtingiems dell'arte komedijų spektakliams ir baletams, taip pat riterių turnyrams – trumpam ir efektingam minispektakliui. Tuo tarpu operos buvo gana ilgos – „Elenos pagrobimas“ vyko net penkias valandas. Taigi teatrui galėjusi būti pritaikyta bet kuri rūmų menė ar didesnė patalpa, įrengta dar iki 1636 m.: „Matyt ją sudarė parteris su dviem ar trim aukštais išdėstytomis galerijomis. Parteryje, prieš pat sceną, ant brangaus kilimo stovėjo keletas kėdžių valdovui ir jo šeimos nariams bei artimiesiems. Neaukšta medinė tvorelė skyrė ją nuo likusios dalies, kur buvo kėdės, suolai ir stovimos vietos žiūrovams vyrams. Aukštuose arba galerijose įrengtose ložėse su užtraukiamomis užuolaidomis sėdėdavo kilmingosios didikės bei valdovo dvaro damos“.

Tačiau arkinės galerijos buvo įrengtos kaip tik vidinio kiemo fasaduose. Jeigu spektakliams būtų pritaikyta stacionari patalpa, nebūtų reikėję išleisti daugybės pinigų medienai, nes rūmų menės buvo mūrinės (yra žinoma, kad valdovas skyrė 5 tūkst. auksinų ir liepė nupirkti geros medienos scenai įrengti 1648 m. statytai operai „Apviltoji Kirkė“). Tuo tarpu vidiniame kieme įrengus laikiną medinį pastatą, kuris greičiausiai buvo su stogu, galima išspręsti daugybę techninių spektaklio problemų: vietos žiūrovams, artistams, chorui, orkestrui, dekoracijoms. Dar viena techninė sąlyga, privaloma salei, kurioje vyksta opera – gera akustika, nes spektaklių esmę sudarė ne tik scenovaizdžio puošnumas, bet ir gražus bei kokybiškas dainininkų balsų skambėjimas. Be to, stacionarus teatras būtų stovėjęs tuščias net keletą metų, kol būtų nutarta statyti kitą spektaklį. Juk jie buvo statomi ypatingomis progomis – vainikavimo, vestuvių, aukšto svečio atvykimo ir pan. ir parodomi dažniausiai tik tą vieną kartą. Be to, kiekvienam spektakliui reikėjo vis kitokių dekoracijų, scenovaizdžio įrenginių, skirtingų mechanizmų. Todėl greičiausiai po spektaklio medinė teatro dėžė būdavo išardoma ir kitam spektakliui statoma nauja. Tokia versija visiškai pagrįsta, atsižvelgiant į tradicinio italų teatro erdvės suvokimą ir jos suformavimą ankstyvuoju operos egzistavimo laikotarpiu. Tuo metu spektakliams būdavo pritaikomos bažnyčių salės, pasaulietinių rūmų sodai ir vidiniai kiemai. Kitaip tariant, teatras buvo taikomas prie esamų sąlygų, ir tik vėliau teatro poreikiai iškėlė būtinybę rengti stacionarias patalpas. Taip atsirado kompozicinė teatro erdvė, suvokta kaip salės – vietos žiūrovams ir scenos – vietos artistams – vienovė.

Aptariamuoju laikotarpiu vidinis rūmų kiemas virsdavo dabar suvokiama teatro sale: virš kiemo ištempiamas tentas, šonuose suformuojamos laiptuotos tribūnos damoms, primenančios statytąsias viduramžiais riterių turnyrams; šios tribūnos ilgainiui tapo užapvalintos. Kiemo gale įrengiama įvairiaspalvė scena, nuo tento nuleidžiami šviestuvai – aliejinės lempos, kurių dėka tamsiausia naktis virsdavo šviesia diena.

Baroko teatras įvedė dar vieną naujovę: žiūrovų salės centre stovėjo pakyla jaunavedžiams (nes būtent karališkų vedybų progomis ir būdavo statomi rūmų kiemų spektakliai) ir garbingiems svečiams, o likusi publika įsitaisydavo pusmėnulio formos tribūnose, prie langų ir balkonuose. Dirbtinės salės-kiemo įranga turėjo būti lengvai išmontuojama, kadangi po spektaklio būdavo linksmai puotaujama ir šokama. Taip spektakliai baigdavosi Italijoje, Mediči rūmuose, taip pat – Krokuvoje, Vavelio pilyje bei Lietuvoje, Vilniaus Žemutinėje pilyje.

Ne tik Vilniaus Žemutinėje pilyje, bet ir kitose Vladislovo Vazos pilyse vykdavo spektakliai: antai, Varšuvos rūmų teatre buvo pastatyta dešimt operų, įvyko dvylika spektaklių. Mūsų dienas pasiekė kelių operų libretai, kurių autoriai tuo metu buvo svarbesni už muzikos autorius – jų pavardės neišliko, todėl tebėra diskusijų objektas. Išliko ir ne visų operų klavyrai, tačiau šis muzikinis paveldas 2001 m. rudenį Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiuose leido atkurti „Rudžiero išsilaisvinimą iš Alčinos salos“. Pastatyme, priešingai tradicijoms, dalyvavo ne tik Italijos, bet ir Lietuvos bei užsienio šalių – Lenkijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos muzikantai, sudarę tarptautinę senosios muzikos kapelą. Puošniai scenografijai, deja, pritrūko lėšų…

Vis tik kiekvienas renginys, kiekviena vieta, kurioje tas renginys vyksta, turi būti savita, nepakartojama, turi turėti išskirtinį, tik jai būdingą, traukos elementą. Tokį traukos elementą turi Trakų muzikos festivalis, kurio tradicija tampa kasmetinis Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ pastatymas. Tačiau jeigu istorinis siužetas, įvilktas į muzikinį rūbą, su tam tikromis (istorinio laiko ir vietos) išlygomis dera prie gotikinės Trakų pilies, tai Vilniaus Žemutinės pilies kultūrinio paveldo kontekste dominuoja būtent pačios operos vaidmuo.

Šio kultūrinio paveldo atkūrimas atstatytoje Žemutinėje pilyje taip pat turi būti susijęs su joje kadaise vykusiais kultūriniais reiškiniais, be kita ko susijusiais ir su valstybingumo idėja.

Reikia tikėtis, kad ateityje bus nutiestas ne vienas tiltas, sujungsiantis dabartį su praeitimi, kad Valdovų rūmuose bus įkurtos reprezentacinės salės aukštiems užsienio svečiams priimti, įvairiems valstybiniams dokumentams, tarpvalstybinėms sutartims pasirašyti, nusipelniusiems Lietuvos piliečiams apdovanoti, čia vyks geriausi muzikos ir teatro festivaliai, poezijos vakarai, galerijose veiks garsiausių dailininkų meno parodos, o Žemutinės pilies istorinė raida, jos tyrimai ir atkūrimas bus atspindėtas muziejinėje ekspozicijoje.

Žodžiu Vilniaus Žemutinės pilies rūmai turėtų tapti, manykime – ir taps, tikruoju, gyvu istorijos, kultūros ir valstybingumo bei tautos vienybės simboliu. o Vilnius – turistų meka.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2005.01.03