|
Veidrodis (vyriško tualeto dalis). Lenkijos - Lietuvos
valstybė. 1697. NČDM |
|
|
|
Grafų Mykolo ir Juozapo Tiškevičių Rusijos caro
Aleksandro II garbei 1858 m. surengtos medžioklės Vilniaus apylinkėse epizodas. Palapinių stovykla.
Litografija E. Cicéri ir A. Bayot.
Iš J. K. Wilczyński. Album de Wilna. Paryžius, I
serija, IV. LDM |
|
Grafų Mykolo ir Juozapo Tiškevičių Rusijos caro
Aleksandro II garbei 1858 m. surengtos medžioklės Vilniaus apylinkėse epizodas. M. ir J. Tiškevičių susitikimas su caru.
Litografija
E. Cicéri ir A. Bayot. Iš J. K. Wilczyński Album de Wilna.
Paryžius. I serija, IV. LNM |
|
A.
Žametas. Gorodoko rūmų interjeras. 1872. NČDM |
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma apie 288 000
eksponatų. Kiekvieno jų patekimo į šią meno šventovę istorija skirtinga. Kartais ji net nežinoma, nes liko neužfiksuota. Kuo anksčiau
įsigyti eksponatai, tuo sudėtingiau tai išsiaiškinti. Norėdami atkurti nežinomas eksponatų istorijas, muziejininkai tampa detektyvais.
Kelerius metus kruopščiai ieškant istorinių šaltinių, vaizdinės medžiagos, iš dalies pavyko įminti trijų šimtmečių senumo paslaptį, gaubusią
vieną iš Taikomosios dailės skyriaus eksponatų.
1951 m. inventorinant veidrodį (Tt - 2225), datuotą 1697 m. (1 pav.), inventorinėje
knygoje įsigijimo istorija nenurodyta, aprašas lakoniškas, grafoje „autorius ir mokykla“ įrašyta XVII a. Sužinota, kad veidrodį kartu su
paveikslų kolekcija 1918 m. gruodžio 3 d. iš Vilniaus išvežė V Biržų majorato savininkas Alfredas Tiškevičius (Alfred Tyszkiewicz;
1882-1930) ir patikėjo laikinai saugoti Kauno miesto muziejaus vadovui,
archeologui, dailininkui Tadui Daugirdui (1852-1919). Perdavimo sąrašuose
vardijami 29 A. Tiškevičiui priklausantys paveikslai (tarp jų du sidabriniai horeljefai bei piešinys), 1697 m. veidrodis, trys skrynios ir
šešiolika dėžių. Galima nuspėti, kad grafo prašomas T. Daugirdas neviešino
privačių turtų, nes rinkinys buvo slepiamas muziejaus rūsy, kad niekas apie jį
nesužinotų. Tačiau nepraėjus nei metams (1919 m. lapkričio 1 d.) T. Daugirdas mirė. 1920 m. sausio 23 d. muziejaus vadovu paskirtas
filologas ir etnografas Eduardas Volteris (1856-1941) į muziejaus globą,
neturėdamas įsipareigojimų ir nejausdamas sentimentų, paėmė ir A. Tiškevičiaus turtą. Suprasdamas išskirtinę rinkinio vertę ir matydamas
kenksmingas saugojimo sąlygas, E. Volteris dar tais pačiais metais nutarė meno kūrinius eksponuoti.
Paroda, straipsniai periodikoje informavo visuomenę apie grafo turtą, į kurį
pretenzijas netrukus pareiškė A. Tiškevičiaus kreditoriai.
1926 m. į Kauno miesto valdybą kreipėsi A. Tiškevičiaus įgaliotinis - Petras Variakojis (1892-1970),
prašydamas grąžinti Kauno miesto muziejuje saugomą grafo kolekciją. Kauno miesto valdyba nutarė ją sugrąžinti, tačiau pasklidus gandams, kad
A. Tiškevičius ruošiasi išvežti kolekciją į Prancūziją, Švietimo ministerija šį Kauno miesto valdybos nutarimą sustabdė.
M. K. Čiurlionio galerijos direktorius P. Galaunė dėjo daug pastangų įsigyti rinkinį.
Kauno miesto savivaldybės taryba ir valdyba 1926 m. spalio 14 d. išsiuntė raštą A.
Tiškevičiaus įgaliotiniui P. Variakojui pranešdama, kad grafo kolekcijos grąžinimo procesas yra sustabdytas ir prašė, kad šis atsiimtų
teismo antstolių neaprašytus, dėžėse esančius daiktus (tikriausiai ir 1697 m. veidrodį).
1926 m. spalio 19 d. P. Variakojis pranešė, kad negali atvykti atsiimti dėžių.
Jos muziejuje saugotos dar keletą metų.
1930 m. kovo 18 d. Kauno miesto burmistras kreipėsi į Švietimo ministrą
konstatuodamas, jog Kauno miesto valdyba paveikslų nupirkti negali. Jis pasiūlė, kad Švietimo ministerija nupirktų juos Čiurlionio galerijai
ir tokiu būdu šie brangūs meno kūriniai nepatektų į užsienį. Balandžio 5 d.
P. Galaunei buvo leista pervežti paveikslus apsaugai iš Kauno miesto muziejaus į Čiurlionio galerijos patalpas.
Kadangi P. Variakojis neatsiėmė iš Kauno miesto muziejaus dėžių su A. Tiškevičiaus
turtu, 1930 m. balandžio 11 d. Kauno miesto valdyba jam pranešė, kad už grafo dėžių apsaugą Kauno miesto muziejuje nuo 1918 12 03 iki 1930
04 03 P. Variakojis turi sumokėti 6 850 lt, iš viso 15 412 lt 50 centų. 1930
m. birželio 18 d. P. Variakojui išsiųstas raštas dėl sutikimo, kad grafo paveikslus nupirktų Švietimo ministerija ir sumokėtų pinigus A.
Tiškevičiaus kreditoriams. Tikriausiai gavus teigiamą P.
Variakojo atsakymą, Ministrų kabinetas 1930 m. spalio 2 d. nutarė leisti Švietimo ministerijai įsigyti 16 objektų iš A. Tiškevičiaus
rinkinio, išmokant grafo kreditoriams 150 000 lt. Spalio
14 d. Švietimo ministerija pranešė našlei Elzbietai Tiškevičienei, gyvenusiai Paryžiuje, kad jos vyro skolos išmokėtos.
1931 m. sausio 13 d. (raštas nr. 732) paveikslai perduoti Valstybės muziejui.
Kadangi veidrodžio Švietimo ministerija nenupirko, tai jis ir liko Kauno miesto muziejuje.
Statant Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, Kauno miesto savivaldybė nusprendė savo
lėšomis išlaikomą Kauno miesto muziejų reorganizuoti. Visus eksponatus, nesusijusius su miesto istorija, nutarta laikinai perkelti į Vytauto
Didžiojo kultūros muziejų (dabar ČDM). Perkėlimo darbai vyko 1935-1937 metais.
Iš Valstybės muziejaus ir M. K. Čiurlionio galerijos eksponatų 1936 m. suformuotas Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Meno skyriaus
rinkinys. 1697 m. veidrodis, kaip lituanistinis eksponatas, kartu su visa kaunistika liko savivaldybės žinioje. Lietuvą okupavus sovietams,
savivaldybės patalpose miesto rotušėje įsikūrė Vykdomasis komitetas, kuris 1941 m. vasario 22 d. veidrodį kartu su kitais muziejinės vertės
daiktais (115 vnt.) perdavė Kauno valstybiniam kultūros muziejui.
Tarp A. tiškevičiaus paveikslų, kurie
1930 m. buvo nupirkti Švietimo ministerijos ir šiandien saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, yra Alberto Žameto
(1821-1876) 1872 m. nutapyta drobė „Gorodoko rūmų interjeras“ (2 pav.).
Paveikslas eksponuotas 1982 03 17 - 2003 06 02 ekspozicijoje „Senoji Lietuvos dailė“ (ČDM). Drobėje pavyko atpažinti nutapytą 1697 m.
veidrodį. Tapo aišku, kad aprašomas veidrodis sudarė dalį vyriško tualeto (neišliko spintelė), nustatytas ir ankstesnis jo savininkas -
Alfredo Tiškevičiaus senelis, II Biržų majorato savininkas, europinio masto kolekcininkas ir aistringas medžiotojas grafas Mykolas
Tiškevičius (Michał/Michel Tyszkiewicz; 1828-1897). Apie 1855 m. jis pasistatė mūro rūmus vaizdingame gamtos kampelyje, apsuptame miškų, ant
kalvos, šalia tyvuliuojančio ežero, už varsto nuo Ostrašicos Gorodoko (netoli Minsko, Baltarusija). M. Tiškevičius rūmams papuošti
Karaliaučiuje įsigijo vyrišką tualetą kartu su baldų komplektu iš elnio ragų.
Visi šie baldai anksčiau priklausė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II (1697-1706 ir 1709-1733), meno
kolekcininkui ir medžiotojui.
Karalaičiui Frydrichui Augustui II, būsimam Lenkijos ir Lietuvos valdovui, tėvas
leisdavo pasimėgauti medžioklėmis, kurias organizuodavo lenkų ponai. Sūnus buvo didelis medžioklės entuziastas, juolab, kad šiame krašte
medžioklės buvo ypač viliojančios - čia laisvėje gyveno meškos ir niekur kitur nesutinkami taurai.
1716 m. iš tėvo sūnus gavo puikią dovaną - rūmus Vermsdorfe (netoli Leipcigo), skirtus medžioklei.
Dresdeno apylinkėse jis taip pat turėjo Moricburgo, Pilnico medžioklės pilis.
1724 m. Augustas II pirko iš Jono Sobieskio žmonos nedidelius Marivilio ir Marimonto rūmus Varšuvoje. Jie buvo pritaikyti medžioklės
poreikiams. Karalius pasižymėjo ypač taikliu šaudymu. Vienoje medžioklėje,
nušovęs 150 fazanų, pelnė pirmąją vietą. Po medžioklių vyko įvairūs žaidimai, turnyrai. 1728 m. vykusi medžioklė buvo sudėtingesnė, taikinys
- į orą išmetamos lapės. Medžioklės vieta aptverta tinklu ir žalia gelumbe, viduryje paruošti 24 tinklai lapių mėtymui. Vienu kartu išleista
200 lapių. Tinklais jos buvo išmetamos į šešių - aštuonių uolekčių aukštį ir medžiotojai stengėsi į jas pataikyti. Medžioklė paįvairinta
išleidus dešimt šernų, kuriuos leista įveikti tik ietimis ar medžiokliniais peiliais. Vėliau sekė zuikių medžioklė, jų išleista net šeši
šimtai.
Rūmuose kasdien vykdavo vis nauji žaidimai ir pramogos. Atgaivinti viduramžių
turnyrai, sukurtos kovos taisyklės. Viduramžių šarvus tiekė saksų arsenalas, dalyvius - bajorijos gvardija. Kovos vyko jojant akliais ir
kovojant neapkaustytomis ietimis ar pėsčiomis su mediniais skydais.
Karališkųjų rūmų kieme buvo rengiamos ir gyvūnų kovos. 1711 m. karnavalo metu į kiemą išleisti du laukiniai arkliai, stumbras, dvi meškos,
du šernai ir liūtas. Žvėrys visai nerodė noro kovoti tarpusavyje. Tik baigiantis renginiui meška puolė šerną, po kelių minučių kovos
pargriovė jį ir suėdė. Daugelis karnavalų baigdavosi medžioklėmis.
Gaudžiant medžioklės ragui, karaliaus ir dvariškių laukdavo paruošti medžioklės ekipažai ir šunys.
Karūnavimo proga pagamintas ir karaliui įteiktas nagrinėjamas baldas įamžino istorinį įvykį, o dovanotoją ir karalių, be
abejo, turėjo sieti aistra medžioklei. Tokio pobūdžio dovana tikriausiai puošė ne karališkuosius rūmus, o medžioklės pilį, kurioje kaupti ir
medžioklės trofėjai.
1863 m. M. Tiškevičius, išvykęs gyventi į Neapolį, visą sukauptą turtą paliko Gorodoko ir Astravo rūmuose. Tik dalis grafo ankstyvojo
kolekcionavimo periodo rinkinių išliko, iš kurių pavieniai daiktai po trumpų, o kartais ir ilgų, trukusių net šimtmetį klaidžiojimų, rado
kelią į Lietuvos muziejus. Kai kurie rinkiniai ar pavieniai eksponatai, tik
atkūrus jų istorijas, buvo priskirti M. Tiškevičiaus kolekcijai. Grafo rinkiniai, patekę į Lietuvos muziejus, reikšmingai papildė juose
kaupiamą kultūros paveldą, o europinio masto kolekcininkas M. Tiškevičius nusipelnė garbingos vietos tarp meno žinovų.
Atskleidus kai kuriuos 300 metų senumo įvykius, muziejaus inventorinėje knygoje galima
padaryti esminius 1697 m. veidrodžio aprašo papildymus, supažindinančius su įdomiu ir vertingu mūsų praeities istorijos ir kultūros objektu.
Kataloginiai duomenys
Veidrodis (tualeto dalis)
Lenkijos-Lietuvos valstybė, 1697 m. (Lenkijos karaliaus, LDK kunigaikščio Frydricho
Augusto II karūnavimo data)
Medis: skaptavimas, dažymas. Mastika, štampavimas, auksavimas. Stiklas (veidrodinis),
šlifavimas? Šerno iltys: inkrustavimas, klijavimas. (Dramblio kaulas; neišliko) 152 x 80 cm
Lenkijos karalystės herbas (virš rėmo, centre): Erelis (su karališka karūna); rėmo
kairėje Lenkijos ir Lietuvos herbai: Erelis ir Vytis, dešinėje - Vytis ir Erelis (neišliko).
Monograma (rėmo viršuje, centre, kartuše): karaliaus Augusto II (neišlikusi)
NUORODOS IR PAAIŠKINIMAI
Šį eksponatą taip pat matome tapytojo A. Žameto drobėje „Gorodoko rūmų interjeras“. Jis yra vienas iš dviejų stalų, stovėjusių grafų Mykolo
ir Marijos (Radvilaitės; 1830-1902) Tiškevičių rūmų valgomajame. XX a. pr. stalo savininku tapo M. Tiškevičiaus vaikaitis A. Tiškevičius.
Stalas matomas dokumentinėje nuotraukoje „Gorodoko rūmų valgomasis“ (5 pav.) iš Baltarusijos nacionalinio istorijos ir kultūros muziejaus
(už nuotrauką autorė dėkoja NMGiKB - Нацыяналны музей гiсторыi i культуры Беларусi - muziejaus direktoriaus pavaduotojai Liubovei
Mertviščevai). Į Vilniaus valstybinį dailės muziejų (nuo 1966 m. LDM) stalas pateko nežinomomis aplinkybėmis XX a. viduryje, suinventorintas
1951 m.
38. LVIA F. 716, ap. 3, b. 976. Grafų Mykolo ir Juozapo Tiškevičių
Rusijos caro Aleksandro II garbei 1858 m. surengtos medžioklės Vilniaus apylinkėse aprašymas. Monogramoje turėjo būti raidės AR (Augustus
Rex) arba FA (Friedrich August). Analogiškų monogramų yra išlikusių kituose taikomosios dailės kūriniuose (Unter einer Krone. Kunst und
Kultur der sächsisch-polnischen Union. Leipzig, 1997. S. 259, nr. 457; S. 322, nr. 586; S. 326, nr. 603; S. 369, nr. 726).