„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

XVIII amžiaus mados pasaulis Vilniaus paveikslų galerijoje

 

1 pav. Varšuvos nacionalinio muziejaus parodos „XVIII amžiaus mados pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje fragmentas. D. Mukienės nuotr.

2 pav. Varšuvos nacionalinio muziejaus Audinių skyriaus vedėja ir parodos „XVIII amžiaus mados pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje kuratorė prie vienintelės parodoje rekonstrukcijos. L.Valužienės nuotr.

3 pav. P. Ligier nuotr. iš VNM rinkinių

4 pav. P.Ligier nuotr. iš VNM rinkinių

5 - 11 pav. D. Mukienės nuotraukose Varšuvos nacionalinio muziejaus parodos „XVIII amžiaus mados pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje fragmentai.

Lietuvos dailės muziejus balandžio 27 d. pakvietė į Vilniaus paveikslų galerijoje surengtą iš Varšuvos nacionalinio muziejaus atvežtą parodą „XVIII amžiaus mados pasaulis“. Ji skirta Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pradžiai bei Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties dešimtmečiui.

 

Istoriniai drabužiai, sukurti žymiausiuose XVIII a. Europos mados centruose, eksponuoti istoriniuose XVIII a. – XIX a. pradžios Vilniaus paveikslų galerijos rūmų interjeruose. Kartu rodytos ir parodai tinkančios Lietuvos dailės muziejaus vertybės – didikų portretai, puošnūs veidrodžiai, rūmų dekoratyvinės skulptūros, baldai.

Varšuvos nacionaliniame muziejuje sukauptą istorinių kostiumų kolekciją „Lietuvos muziejų“ skaitytojams pristato Varšuvos nacionalinio muziejaus Audinių skyriaus vedėja ir parodos kuratorė Ewa ORLIŃSKA-MIANOWSKA.

XVIII a. Europoje dėvėtų apdarų ekspozicija tartum nukelia mus į aplinką, kurią galėtų reprezentuoti žymiausios to meto Prancūzijos damos markizės de Pompadour portretas, nutapytas Francois Boucher. Paveiksle ji sustingo grakščia poza, kaip porceliano figūrėlė. Rožių girliandomis puošta šilkinė suknelė nepaprastai elegantiška. Tai tikras namų aplinkai skirtas prancūziškojo stiliaus drabužio pavyzdys.

Kokia buvo šitokio apdaro konstrukcija ir iš kokių audinių jis pasiūtas, galime sužinoti apsilankę parodoje, kurioje Varšuvos nacionalinis muziejus demonstruoja daugiau kaip dviejų šimtų apdarų kolekciją, sudarytą iš XVIII a.-XIX a. pradžios vyriškų – szustokor, habit ą la franēaise, veste, culotte, kontušų, žiponų, frakų, ir moteriškų drabužių – robe ą la franēaise, ą la polonaise ir Prancūzijos didžiosios revoliucijos bei I imperijos laikotarpio lengvo muslino suknelių.

Drabužių ekspoziciją parodoje papildo raštuotų audinių fragmentai. Šiaip jau retai kada iš saugyklų į parodas patenkantys, jie primena rokoko laikų audimo amato ir aukštojo meno sąsajas. Labai įdomūs parodoje paspalvinti raižiniai, atspausti XVIII a. madų žurnaluose. Jie inspiravo naujas mados kryptis, kūrė mados politiką. Eksponuojami piešiniai supažindina lankytojus su muziejinės kolekcijos istorija, pirminiu jos pavidalu, seniausia dalimi.

Istoriniais drabužiais parodoje aprengta 60 manekenų. Rokoko stilius iliustruojamas apavu ir aprangos aksesuarais – skepetaitėmis, vėduoklėmis, pirštinėmis, rankinukais ir bateliais. Vaikščiojant tarp figūrų, kurios stovi ant pakylų lyg išėjusios iš Francois Boucher, Bernardo Belotto, Jean-Baptisto Chardino ar Jean-Marco Nattier paveikslų, galima susipažinti su XVIII a. su mados evoliucija, stilių keitimusi, fasonų ir jų dalių modifikacija.

Varšuvos nacionalinio muziejaus istorinių drabužių kolekcijos pradžia siekia Pirmojo pasaulinio karo metus. Kolekcija pradėta kurti muziejui gavus pirmąsias dovanas. Tai buvo privačių asmenų kolekcijų fragmentai, šeimų relikvijos. Daug įdomių senųjų lenkiškų drabužių į muziejų pateko iš Antonio ir Zygmunto Strzełeckių, Wojciecho Kolasińskio, Franciszeko Eysmondo, Zofijos Lutosławskos, Marijos Gerson-Dąbrowskos, Gustawo Soubise-Bisiero bei žinomo kolekcininko ir senosios Lenkijos drabužių žinovo Mariano Januszewskio rinkinių. Miestiečių moterų drabužių įsigyta iš dailininko Józefo Brandto. Pirmieji eksponatai į muziejaus inventorines knygas įrašyti 1916 metais, paskutiniai, dovanoti lenkų menininkės Marijos Garszyńskos-Jarosz, gyvenančios Londone, – 1999-aisiais. 1924 metais Valstybinių meno rinkinių direkcija perdavė muziejui teatrinių drabužių. Ši kolekcija vertinga dar ir dėl to, kad galima atkurti jos istoriją, nes ant drabužių pamušalų išliko antspaudai, datos, numeriai.

1946 m. muziejų pasiekė labai įdomūs XVIII a. Silezijos drabužių pavyzdžiai. Tarp įdomiausių – baltais siūlais išsiuvinėta Frydrichui II liemenė (ant jos pamušalo matyti Prūsijos karaliaus sesers Wilhelminos von Bayreuth ranka darytas įrašas) bei Prūsijos karalienės Luizos balta lengvo, pusiau permatomo, indiško gazo suknelė ą l’antique, meniškai išsiuvinėta storu medvilniniu siūlu.

Labai prabangūs dvariškių drabužiai. Tamsiai rausvo šilko suknele, dekoruota ritmiškai banguojančiu susivijusių rožių šakelių ornamentu ir puošta auksiniais nėriniais, kažkada vilkėjo generolienė Anna Karwowska. Tokio tipo išeiginę suknelę vadino „alkūnine“, nes ji buvo dėvima ant labai plataus krinolino – prie klubų pritvirtintos metalinės konstrukcijos, ant kurios moterys padėdavo sulenktas rankas.

Be apdarų, skirtų šventėms, pokyliams, parodoje pamatysime ir kiek kuklesnių – kasdienių, skirtų namų aplinkai. Paprastumas, beje, greičiau tariamas, nes brangių audinių raštų įvairovė ir siuvinėjimo meistrystė iš tiesų kelia nuostabą. Baltą drobę, iš kurios pasiūti sijonai ir palaidinės, puošia smulkūs siuvinėjimo dygsneliai ir saksoniški nėriniai, suteikiantys drabužiams elegancijos ir rafinuotumo.

Parodoje eksponuojama tai, kas buvo dėvima XVIII a. Lenkijoje – dar Liudviko XIV laikais atsiradęs ir ligi šiol išlikęs trijų dalių vyriškas kostiumas, susidedantis iš nūdienio švarko, liemenės ir kelnių.

Pagrindinė jo dalis – justaucorps (pr.) – dabartinio švarko prototipas, Lenkijoje vadintas szustokor. Tai priekyje užsegamas, įimtas ties juosmeniu, platėjantis nuo klubų ir dengiantis kelius viršutinis drabužis su sukietintomis klostėmis nugaroje, žemiau liemens. Ganėtinai laisvos rankovės baigėsi madingais didžiuliais rankogaliais.

XVIII a. antroje pusėje lenkai pradėjo dėvėti habit ą la franēaise (prancūziškai – pancūziškas apsirengimas). Tai buvo naujo tipo drabužis su stačia neaukšta apykakle, kiek trumpesnis už szustokor, siauresnėmis rankovėmis ir labiau prigludusiais rankogaliais. Habit buvo siuvamas iš ripso, atlaso, lygios taftos, raštuoto brokato, lygaus bei smulkiai raštuoto aksomo. Nusklembti priekyje skvernų kraštai, trapecijos formos antkišeniai, rankogaliai, apykaklė, klostės ir net medžiaga aptrauktos sagos – viskas buvo dailiai išsiuvinėta. Pastovi kirpimo forma leido audinį išsiuvinėti dar prieš pradedant siūti drabužį. Habit turėjo dešimt ir daugiau sagų, prisiūtų ant kairio skverno pakraščio, po tris – ant rankogalių, tiek pat po antkišeniu ir dvi virš klosčių nugaroje. Siuvinėjama buvo šilkiniais siūlais, aukso gijomis, cekinais (itališkai zecchino – apskritos metalinės plokštelės su angele viduryje), inkrustuojama stikliniais karoliukais. Habit vis dažniau dėvimas prasegtas – kad matytųsi prašmatni liemenė.

Liemenė (prancūziškai – veste) buvo antroji aukščiau minėto trijų dalių vyriško kostiumo dalis, labiausiai ištobulintas elementas, žavintis kruopščiai išsiuvinėtais paukščiais, drugeliais, gėlėmis. XVIII a. pabaigoje pasiektą siuvinėjimo meistrystę demonstruoja liemenė su beždžionėmis (identiška saugoma Londone, Viktorijos ir Alberto muziejuje). Meniškuose liemenių siuvinėjimuose yra medžioklės scenų, net Paryžiaus teatruose vaidintų spektaklių mizanscenų. Tie smulkūs rankdarbiai, kaip ir madingų knygų ar žurnalų iliustracijos, liudijo mados kaitą ir jos įnorius sekusių žmonių skonį.

Trečioji dalis – kelnės kiulotai (prancūziškai culotte). Jos aptempė šlaunis ir baigėsi žemiau kelių. Ilgos kelnės atsiras vėliau, per Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Bendram kostiumo vaizdui, mūvint kiulotais, labai svarbios buvo baltos kojinės.

Parodoje puikuojasi nemažai žiponų (lenkiškai żupan) ir kontušų (lenkiškai kontusze). Tai nacionalinės mados rytietiško ištaigingumo pavyzdžiai. Žiponai – paprasto tiesaus kirpimo, susegami po kaklu sagomis, dažniausiai buvo siuvami iš lengvų audinių. Turtingi žmonės dėvėjo šilkinius, nes Lenkijoje turėta gero vietinio šilko. Gardino ir Slucko manufaktūrų auksu ataustam šilkui buvo būdingas smulkus stilizuotas augalinis ornamentas tarp pailgų dryželių. Žiponų rankovės ilgos, įsiūtos, su užlenktais rankogaliais, apykaklė stati.

Ant žipono vyrai vilkdavosi kontušą. Drabužis, susegamas priekyje iki juosmens prašmatniomis smulkiomis sagutėmis, turėjo stačią, kartais atlenkiamą, apykaklę ir ilgas, priekinėje dalyje iki alkūnių ar net riešo prakirptas, rankoves. Originaliu sukirpimu kontušas išsiskyrė iš kitų Europoje nešiotų viršutinių drabužių. Jo ypatingumą sudarė ilgos, laisvai kabančios, nesunkiai paraitojamos rankovės. Nugara buvo įimta, šonuose, kiek žemiau juosmens, įsiūtos platėjančios klostės. Žiponai ir kontušai intrigavo Europą, primindami Rytuose dėvimus drabužius. Vakarų mados kūrėjams jie teikė naujų idėjų, veikė oficialiosios mados sroves. Lenkišką nešioseną Vakarų Europai priminė ir labai populiari suknia ą la polonaise.

XVIII a. vidurio Europos moteriškoje madoje vyravo kelių sluoksnių apdaras robe ą la franēaise (prancūziškai robe – suknia), kurį sudarė apatinis sijonas ir priekyje nesusiaučiama suknelė su nuo pečių krintančiu plačių klosčių šleifu. Klasikiniame prancūziškojo stiliaus moterų apdare apatinio sijono priekis buvo matomas, todėl labai puošnus – klostuotas, siuvinėtas, aplikuotas. Suknelės liemens konstrukciją sudarė kiklikas – drobinis korsetas, pasiūtas iš trikampių, į kuriuos dėl standumo buvo įleidžiami virbai. Priekyje liemuo buvo suvarstomas ar susegamas ir pridengiamas dekoruotu ankrūtiniu (prancūziškai bavette). Šis sudėtingas modelis evoliucionavo, tačiau išsilaikė visą XVIII šimtmetį.

Paskutinį XVIII a. dešimtmetį Vidurio Europa savo apdarais tapo panaši į senovės Graikiją. Susižavėjimas antikiniais pavyzdžiais siejosi su archeologų atradimais, atvėrė salonus elegantiškoms moterims, pasipuošusioms lengvomis muslino suknelėmis, kurios buvo sukirptos iš vientiso medžiagos gabalo. Paaukštintą juosmenį po krūtine moterys perrišdavo plačiu kaspinu ar juosta. Amžiaus pabaigoje jau visos ponios rengėsi tokiomis puikaus kirpimo lengvai drapiruotomis sukniomis su šleifais. Galvas puošė vainikais ir diademomis. Šukavosi, mėgdžiodamos antikinių vadų šukuosenas.

Drabužiai buvo brangūs, todėl vertinami, rūpestingai perduodami iš kartos į kartą, dėl audinių gražumo ir geros kokybės – neretai persiuvami. Buvo saugomi ir dėl sentimentų vilkėjusiam juos asmeniui ar kokiam įsimintinam gyvenimo įvykiui – krikštynoms, sutuoktuvėms, pirmam pokyliui.

Taigi ši paroda – ir vis labiau tolstančio nuo mūsų XVIII amžiaus priminimas, ir audėjų, siuvėjų, siuvinėtojų gebėjimų, meistrystės liudijimas. Varšuvos nacionalinis muziejus šią istorinių drabužių kolekciją pernai pirmą kartą parodė Varšuvai.

Buvo atliktas ilgus metus trukęs rinkinio eksponatų restauravimas, pareikalavęs žinių, siuvimo patirties ir pirštų miklumo, kokiu buvo apdovanoti senieji adatos meistrai. Drabužius restauravo Wanda Antos, Barbara Kowalska, Mirosława Machulak, Jolanta Latkowska-Romaniuk, Anna Makulec, Marzena Michałowska, Ewa Soszko, Anna Szczypka, Aleksandra Wróbel. Wojciechas Zasadni sukūrė manekenus, Lidija Oleczek – senovines šukuosenas. Siuvimo darbus parėmė Halina Andrzejak.