<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

Ką byloja Trakų pilių mūrai: 
legendos, padavimai, tradicijos
Brigita BALČYTIENĖ, Vydas NARVIDAS, Trakų istorijos muziejus
Vandenys žali.
Akmenys žili.
Ir tyla, ir šauksmas
Iš labai toli.
Siela gilume.
Akys gailume
Suklumpu ant kranto
Kruvinas žeme.

(Just.Marcinkevičius)

1 pav. Trakų istorijos muziejaus rinkiniuose saugomos dvi unikalios analogų neturinčios ir legendomis apipintos akmeninės galvos, rastos 1923 m. Galvės ežere prie Pirties salos. V.Neliubino nuotr.
2 pav. V. Valužio nuotr.
3 pav. Senovės baltų kovų brolija „Vilkatlakiai“ Viduramžių šventėje Trakų pusiasalio pilyje. V. Neliubino nuotr.
4 pav. Viduramžių katapultos statyba Trakų pusiasalio pilies kieme. V. Neliubino nuotr.
5 pav. Trakų salos pilyje nuolat vyksta senosios muzikos kolektyvų koncertai. V. Neliubino nuotr.
 
Taip poetas išliejo savo jausmus apsilankęs Trakų salos pilyje, kurioje nuo 1962 m. įsikūręs Trakų istorijos muziejus. Pilies ir muziejaus ekspozicijos darna sukuria ypatingą atmosferą, kurioje daug jautriau, daug giliau užgaunamos subtiliausios lankytojų dvasios stygos. Tai juntama ir verčiant atsiliepimų knygos puslapius, kuriuose atsispindi dvasiniai išgyvenimai ir begalinis noras giliau pažinti savo krašto istoriją, kurią sudaro ir materialusis, ir dvasinis paveldas. Pastaruoju Trakuose persmelkta kiekviena žemės pėda, alsuoja kiekvienas akmuo. Pats Trakų miesto įkūrimas ir pilių statyba apipinta legendomis. Lietuvos metraštyje sakoma, kad didysis kunigaikštis Gediminas „išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų, jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą – tenai, kur buvo senieji Trakai“. Toliau skaitome, kad „bejodinėjant už mylios nuo Trakų, kunigaikščiui Kęstučiui labai patiko vietovė tarp ežerų, ir jis ten apsigyveno, ir įkūrė miestą, pramindamas jį Naujaisiais Trakais“. Salos pilis gi pastatyta ne ant paprastos salos, o ant prasišviečiančių uolų, kurių viduje esanti milžiniška salė. Toje salėje gyvena krivių krivaitis Rimgaudas. Jį lanko Galvės ežero skenduolius atvedančios raudonakės žuvys, idant tai papasakotų apie gyvųjų pasaulį. O štai pats Galvės ežero pavadinimas byloja, kad jis neužšaląs rudenį ir pavasarį ledas netirpstąs, kad gaunąs „aukų galvų“. Įdomu, kad muziejaus rinkiniuose saugomos dvi unikalios, analogų neturinčios, akmeninės galvos, rastos 1923 m. Galvės ežere, prie Pirties salos. Ežero gelmėje glūdi ir kunigaikščio Kęstučio skrynia su brangenybėmis. Pasakojama, kad buvę laimingųjų, kuriems pavykdavo užgriebti lobį, bet traukiama skrynia, lyg užkeikta, išslysdavo ir vėl pradingdavo ežero gelmėse. Tikima, kad lobį paveldės tik labai geras, be nuodėmių žmogus. Galvės ežeras nusagstytas salomis, kurių pavadinimai dažnai kalba patys už save. Perkaso salos pavadinimas, pasak legendos, kilęs nuo to, kad Užutrakio dvaro šeimininkė J.Tiškevičienė, nematydama iš savo miegamojo lango Trakų bažnyčios, liepusi salą perkasti. Karvinės saloje karaimai ganė karves. Pirties saloje, pasakojama, vykdavo bausmės, o Raudmės saloje susirinkę artimieji apraudodavo pasmerktuosius. Bažnytėlės saloje savo stačiatikei žmonai Julijonai, Vytautas Didysis pastatęs šv. Jurgio cerkvę, vėliau čia buvęs Sapiegų mauzoliejus. Pasak legendos, ieškojęs lobių plėšikas įgriuvo į rūsį ir taip rado paslaptingąjį tunelį į Vilnių. Pasak kitos legendos, tunelis į Vilnių prasidedąs po vienu iš Salos pilies bokštu. Tikime, kad virš šio bokšto, gaubiamas šviesos stulpo, pasirodęs pats kunigaikštis Vytautas. Kas pamatys kunigaikštį vaiduoklį, tam seksis ištisus metus. Apie Vytauto žirgą pasakojama legendose. Karaimai byloja, kad, kai Galvės ežere kilusi audra, ežeras patvinęs nematytai, neregėtai. Moterys bėgusios pagalbos pas valdovą. Liepęs Vytautas savo žirgą pagirdyti. Šis, išgėręs vandenį, nušuoliavęs už miesto ir apliejęs jį. Nuo tų laikų atsiradusi Plomėnų pelkė, nūnai ornitologinis draustinis. Vytautui Didžiajam mirus, Trakų pilyje ir gamta nelikusi abejinga – Galvės ežeras vėl stipriai patvinęs, vanduo kruvinas tris dienas stovėjęs...
Ir dabar muziejaus salėse tvyro praeities dvasia. Tarp šių sienų aidėjo Vytauto Didžiojo žingsniai, jos vis dar prisimena jo balso tembrą, kilmingų svečių šurmulį, skambėjusius muzikos garsus, išdaviko juokdario Henės pokštus...
XV a. Trakų salos pilis, kur dabar įrengtos pagrindinės muziejaus ekspozicijos, buvo LDK valdovų rezidencija. Didieji kunigaikščiai čia priiminėjo užsienio svečius, užjūrių valstybių pasiuntinius. 1412 m. Vytautas čia susitiko su Vokietijos imperatoriaus pasiuntiniu Benediktu Makra, o 1415 ir 1416 m. vedė derybas su Livonijos ordino magistrais. 1418 m. čia lankėsi Tartu vyskupas. Nemažiau trylikos kartų Salos pilyje lankėsi Lenkijos karalius Vytauto pusbrolis Jogaila. 1483 m. Salos pilyje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras priėmė Kryžiuočių ordino didįjį magistrą.
Užsienio svečių priėmimų Trakų salos pilyje tradicija išlieka ir šiandien. Kasmet joje apsilanko kelios ar net keliolika oficialių užsienio delegacijų. Trakų salos pilyje lankėsi Baltijos šalių prezidentai, Venesuelos, Norvegijos, Izraelio, Suomijos, Danijos, JAV, Slovėnijos, Ispanijos, Graikijos, Kinijos, Maltos, Baltarusijos, Rumunijos, Taivano, Makedonijos, Armėnijos, Turkijos, Švedijos, Kazachstano, Liuksenburgo valstybių atstovai, tarp jų ir karališkos kilmės asmenys.
1421 m. antrą kartą Trakuose lankėsi flamandų riteris Žiliberas de Lanua. Didiko kelionės aprašyme nurodoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis jį gausiai apdovanojo: dvejais šilkiniais drabužiais, pamuštais sabalų kailiais, keturiais žirgais, ginklais, auksu siuvinėtais daiktais ir kt.
Muziejaus reprezentacinės lėšos nėra labai didelės, nei žirgų, nei sabalų kailiais pamuštų drabužių savo svečiams jis dovanoti negalėtų, bet kiekvienas aukštas svečias, pagerbęs savo apsilankymu Trakų salos pilį, išsiveža namo nors nedidelę dovaną, mažą suvenyrą, kaip atminimą apie lietuvių svetingumą, kuris, kaip matome, turi labai gilias šaknis.
Didingus Salos pilies rūmus kartas nuo karto pripildo senosios viduramžių, renesanso epochos muzikos garsai. „Puelli Vilnensis“, „Festa Cortese“, „Banchetto musicale“, „Alta Danza“ – tai tik keletas senosios muzikos kolektyvų, nuolat koncertuojančių Trakų salos pilyje. O kur dar liaudiškos, klasikinės, pramoginės muzikos ansambliai! Visus juos būtų sunku net išvardinti.
Kokia viduramžių pilis be puotų ir pokylių? Vienas ryškiausių tokių renginių vyko 1999 m., kai Proistorės eksperimentinis centras ir Trakų istorijos muziejus buvo sukvietęs šalies mokslo, kultūros bei meno žmones į pokylį, kuriame buvo pristatyti „Gyvosios istorijos“ programos projektai. Svečiai ne tik dirbo, bet ir puotavo. Puotos dalyviai turėjo paklusti viduramžių gyvenimo ritualams. Valgius visi ėmė rankomis arba mediniu šaukštu. Patiekalai buvo pagaminti natūraliai, be jokių šiuolaikinių padažų, įmantrių priedų.
Labiausiai koncentruotai viduramžių tradicijos atsispindi Trakų istorijos muziejaus rengiamose Viduramžių šventėse, kurios vyksta Pusiasalio pilies kieme. Ko čia tik nebūna! Pilies kiemas verda nuo pirklių ir amatininkų: puodžių, kalvių, skulptorių, juvelyrų. Veikia pinigų kalykla. Norintys gali patys nusikaldinti ir įsigyti senovinės monetos kopiją. Virėjai stebina kulinarijos menu ir kviečia paskanauti įvairių egzotiškų patiekalų, kovingi riteriai demonstruoja ištvermę, drąsą ir miklumą. Sielos atgaivą teikia senosios muzikos ansambliai, žiūrovus linksmina artistai.
Kalvių kūjų bilsmas, riterių šarvų ir ginklų žvangesys, senosios muzikos garsai, degančio laužo traškesys, nuostabūs kvapai, sklindantys iš lauko virtuvės ir daugybė kitų dalykų bent trumpam atgaivina viduramžių pilies gyvenimo atmosferą, leidžia pajusti senovės dvasią ir sukuria tokią nuotaiką, kurios neišreikši jokia materialia verte.
Trakų miestas su pilimis – išskirtinis Lietuvos paminklas. Todėl dažnas ir nori išgirsti Galvės ežero bangų mūšoj, tyliame mūre bylojimą apie tuos senus, bet mums visiems brangius laikus.
© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.14