RINKINIAI
Iš dvarų
kultūros lobyno arba
Pirmoji Sofijos Tyzenhauzaitės knyga lietuvių kalba
Danutė MUKIENĖ
Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių
leidinių centras,
Žemaičių kultūros draugijos Informacinis
centras
2004 m. 1050 egz. tiražu išleista Sofijos Tyzenhauzaitės-Šuazel-Gufje (Choiseul
Gouffier) knyga „Reminiscencijos“. Tai pirmasis 1862 m. Paryžiuje išleistos knygos „REMINISCENCIJOS apie imperatorių Aleksandrą I ir apie
imperatorių Napoleoną I“ vertimas į lietuvių kalbą. Šio sumanymo įgyvendinimas paskatino knygos leidėjus plačiau pasižvalgyti po svarbiausių
Lietuvos bibliotekų ir muziejų rinkinius bei archyvinius fondus, saugančius dvarų kultūros paveldo objektus.
„Reminiscencijos“ – žymiausia XIX a. bent jau
Lietuvoje didžiausio visuomenės dėmesio sulaukusi, Rokiškio dvaro savininko Igno Tyzenhauzo dukters, Platelių dvaro savininko Oktavijaus
Šuazelio žmonos Sofijos Tyzenhauzaitės knyga. Ji – nevienareikšmis grožinės literatūros kūrinys. Pirmiausia tai unikalus kultūros paveldo
objektas. Apie tai nebuvo užmiršta ir verčiant knygą į lietuvių kalbą – išlaikyta šiai knygai būdinga savita sakinio struktūra, palikta 1862
m. spausdintų „Reminiscencijų“ įžanga.
Tarptautinės bibliotekų duomenų bazės nurodo, kad
publikuojant Sofijos Tyzenhauzaitės kūrinius jos pavardė būdavo rašoma įvariai: Janzé, Alix de Choiseul-Gouffier; De Choiseul-Gouffier, Mme
la Csse; Choiseul-Gouffier, Alix, vicomtesse de Janzé; Janzé, A. de, vtesse; Janzé, Alix de Choiseul-Gouffier, vicomtesse de; Janzé, Alix
de; Vtesse A. de Janzé.
Lietuvos tyrinėtojai, nagrinėję S. Tyzenhauzaitės
asmenybę ir kūrybą, dažniausiai mini jos 5 istorinius romanus – „Lenkai Sant Domingo saloje, arba jaunoji kreolė“ (1818), „Barbora
Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina
Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831) – ir „Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (1829). Pastarosios knygos
papildytas leidimas – „Reminiscencijos“ (1862).
Pastaraisiais metais Žemaičių kultūros draugijos
Informacinio centro, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Žemaičių muziejaus „Alka“ (Telšiai), Prancūzijos nacionalinės
bibliotekos, Vilniuje veikiančio Prancūzų kultūros centro Mediatekos informacijos centro darbuotojų paslaugomis pavyko sužinoti, kad
Prancūzijoje yra išleisti dar 5 S. Tyzenhauzaitės kūriniai, apie kuriuos žinių Lietuvoje skelbtoje literatūroje iki šiol nebuvo pavykę
rasti.
Vienas iš jų – 1875 m. Nicoje išleista S.
Tyzenhauzaitės 70 puslapių knygelė „Grafų Komorovskių Gertrūda, grafienė Feliksa Potocka: istorijos įvykiai“ o rašytojos mirties metais
(1878) Nicoje išleista 8 puslapių knygelė „Litanijos“.
Dar trys knygos Paryžiuje išleistos po S.
Tyzenhauzaitės mirties: 1881 m. – trijų leidimų tais pačiais metais sulaukę „Berryer: intymūs atsiminimai“ (281 p.), 1886 m. „Senieji
turtuoliai, kilnieji fermeriai“ (360 p.), 1891 m. „Etiudai ir pasakojimai apie Alfredą Musset“ (280 p.); (2002 m. Prancūzijos nacionalinė
biblioteka sukūrė ir savo fonduose saugo šios knygos elektroninę versiją).
S. Tyzennhauzaitė rašė prancūzų kalba, todėl
visos jos parašytos knygos pirmiausia būdavo išleidžiamos šia kalba. XIX a. „Reminiscencijos“ buvo išverstos į lenkų, rusų, anglų kalbas,
„Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ ir „Lenkai Sant Domingo saloje, arba Jaunoji kreolė“ – į lenkų
kalbą. Šioje vietoje tašką dėti dar nedrąsu – gali būti, kad yra rašytojos knygų leidimų ir kitomis kalbomis, tik mes tai patvirtinančių
faktų neturime.
XIX a. išleistos Sofijos Tyzenhauzaitės knygos
šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – antikvarinė retenybė. Tai liudija ir informacija, skelbiama internete. Čia retkarčiais
pasirodo žinių apie knygų aukcionuose kolekcininkų parduodamas S. Tyzenhauzaitės knygas – dažniausiai „Reminiscencijas“ (1862) ir „Berryer:
intymūs atsiminimai“ (1881). Tokių pranešimų nėra daug. Kiek ir kokių rašytojos knygų saugoma privačiose kolekcijose, žinių neturime.
Rengiant leidinį spaudai, buvo surinkta
informacija apie Sofijos Tyzenhauzaitės knygas, saugomas pagrindinėse Lietuvos bibliotekose ir muziejuose. Išsiaiškinta, kad kai kurios iš
jų yra Vilniaus universiteto, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekose, trys – Žemaičių muziejuje
„Alka“. Tačiau net ir visose šiose įstaigose esančias knygas kartus sudėjus šiandien dar neįmanoma surinkti nė vieno pilno S. Tyzenhauzaitės
išleistų knygų komplekto. Štai 1820 m. išspausdinta „Barbora Radvilaitė“ saugoma tik Vilniaus universiteto bibliotekoje (Žibunto Mikšio
dovanotoje knygų kolekcijoje, Grafikos katedroje), tačiau ir ten – tik šios knygos fragmentų kopijos. Nustatyta tik viena šio leidinio
saugojimo vieta – Jozefo Sable XIX a. Prancūzijos studijų centro elektroniniame leidinyje http://chass.utoronto.ca/french/sable/index.html,
nurodoma, kad tokia knyga yra šiame centre.
Nepavyko Lietuvoje surasti ir „Politikos nykštuko“ (apie šią knygą
vaizdą galima susidaryti apsilankius elektroniniame leidinyje „Textes rares“ http://www.textesrares.com – čia publikuojama keletas minėto
leidinio puslapių ir iliustracijų. Lietuvos bibliotekose nėra ir „Reminiscencijų“ vertimo į anglų kalbą.
Viena nuosekliausių S. Tyzenhauzaitės kūrybos tyrinėtojų yra kultūros istorikė dr. Anelė Butkuvienė. 1997 m. rugpjūčio 20 d.
„Šeimininkės“ laikraščio skyriuje „Amžinos moterys“ išspausdinta jos publikacija „Užmiršta romanistė“ – išsamiausias iki šiol lietuvių kalba
paskelbtas darbas apie šią menininkę. Straipsnio įžangoje autorė rašo: „Pasaulinėje literatūros istorijoje iki naujųjų amžių pradžios (XVII
a.) moterų rašytojų yra vos kelios. (...) Be abejonės, talentingų moterų būta, bet jų talentai, aplinkybių ir auklėjimo sąlygojami,
užgesdavo neprasiskleidę. Pirmoji moteris rašytoja iš istorinės Lietuvos, kūrusi prancūzų kalba, buvo Sofija TyzenhauzaitėŠuazeGufje
(Choiseul-Gouffier).“
Kaip toliau rašo A.
Butkuvienė, „gimė būsimoji rašytoja LDK saulėlydžio laikais, 1790 m. Lydos apskrityje, Želudako dvare, Igno Tyzenhauzo (Rokiškio dvaro,
kuriame dabar veikia Rokiškio krašto muziejus, savininko) ir Marijos Pšedzeckaitės šeimoje. Tyzenhauzų giminė LDK iškilo XVII a. Sofijos
senelis Antanas Tyzenhauzas, LDK rūmų iždininkas, Gardino seniūnas, ypač pasižymėjo kultūrine veikla. Gardine jis įsteigė pirmąjį LDK
botanikos sodą, buhalterių, veterinarijos, medicinos mokyklas, išlaikė dramos, baleto trupes. Sūnus Ignas nepaveldėjo savo tėvo sugebėjimų,
bet gimtinėje kultūrinės tradicijos buvo puoselėjamos. Marija ir Ignas Tyzenhauzai turėjo du sūnus ir dvi dukteris. Moksline veikla
pasižymėjo Sofijos brolis Konstantinas. Jis buvo garsus ornitologas, tyrinėjęs ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų paukščius, parašė
„Visuotinę ornitologiją“, surinko 3 tūkst. paukščių iškamšų kolekciją ir vėliau ją padovanojo Vilniaus senienų muziejui.
Šeima nebuvo darni, ir dar Sofijos
vaikystėje tėvai išsiskyrė. Apie mergaitės (Sofijos aut.) vaikystę patikimų žinių nėra išlikę. Trumpuose enciklopedijų
straipsneliuose rašoma, kad ji augo Taujėnų dvare (Ukmergės apskr.). Vargu ar tai tiesa: Taujėnų dvaras buvo grafo Benedikto Marikonio
nuosavybė. Taujėnų savininkas turėjo brolį Juozapą, užsitarnavusį generolo laipsnį, gyvenusį 20 varstų atstumu nuo Vilniaus. Jis buvo vedęs
Konstanciją Šadurskytę. Savo atsiminimuose Sofija rašo, kad „vaikystėje išskirta su motina aš vadinau ponią Konstanciją Morikonienę savo
antrąja mama“. S. Tyzenhauzaitė tvirtino, kad K. Marikonienė jai įskiepijo gilų religingumo jausmą. Pagaliau šioje šeimoje mergaitė puikiai
išmoko prancūzų kalbą.
Mergaitė išsilavinimą gavo gerą.
Žinoma, kad ją piešimo mokė pats Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas, kurio darbų yra daugelyje Lietuvos muziejų, taip pat ir
privačiose dailės kolekcijose. Buvo lavinami jos muzikiniai sugebėjimai, nes Sofijos giminė garsėjo muzikalumu. Pusbrolis iš motinos pusės
Antanas Radvila buvo kompozitorius, parašęs muziką pirmajam „Fausto“ pastatymui Vokietijoje, juo žavėjosi pats Getė. Dar vaikystėje
išryškėjo mergaitės literatūriniai sugebėjimai. Išaugo Sofija išsilavinusi, protinga, grakšti panaitė vešliomis kaštoninėmis garbanomis,
įrėminusiomis žavingą, mąslų veidą, didelėmis išraiškingomis akimis.“
Pati Sofija apie savo išsilavinimą
kalba kiek kitaip, atseit ji gavusi tiktai kuklų išsimokslinimą namuose. Tačiau, kaip nurodo Isakas Kaplanas savo publikacijoje „Platelių
Valteris Skotas“ („Pergalė“, 1975, Nr. 8, p. 156165) „turime visišką teisę ja netikėti: senelis Antanas buvo atsikvietęs į Lietuvą tokią
daugybę mokytų žmonių savo steigiamiems efemeriškiems fabrikams ir mokykloms, kad vienas kitas tikrai galėjo būti Sofijos auklėtoju“.
Daug vertingų žinių apie rašytoją
pateikta jos seserėčios Gabrielės GiunterytėsPuzinienės atsiminimuose. Būtent jie duoda pagrindo teigti, kad rašytoja turėjo ir savo dailės
studiją, čia dažnai dirbdavo, nors žinių apie konkrečius jos sukurtus ir muziejuose, bibliotekose saugomus dailės kūrinius ir nėra pasisekę
aptikti.
Sofijos likimas daug kuo susijęs su
Žemaitija. Nemažai jos gyvenimą iliustruojančių, paaiškinančių faktų, ikonografinės medžiagos surinkta Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai),
Žemaičių dailės muziejuje (Plungė). Pastarajame saugoma ir iškilios žemaičių krašto istorijos ir kultūros tyrinėtojos Eleonoros Ravickienės
(mirė 2004 m.) surinkta medžiaga apie Platelių dvarą, į kurį likimas Sofiją atvedė jai einant 29uosius metus (1818 m.), ištekėjus už
Platelių dvaro savininko Oktavijaus. Žemaičių dailės muziejaus rinkinių vyr. saugotoja istorikė Stasė Beržonskaitė rašo, kad šiame muziejuje
„autentiškų šaltinių apie grafienės Sofijos TyzenhauzaitėsŠuazel gyvenimą, veiklą ir kūrybą nėra. Apie S. Tyzenhauzaitę medžiagą rinko
kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė. Tai, ką jai pavyko apie rašytoją išsiaiškinti, paskelbta knygutėje „Šimtmečių takais“ (1997). Keletą
faktų apie grafienę pateikia Juozas Mickevičius diplominiame darbe „Plateliai“ (1937), žurnalistė Danguolė Aženeckienė straipsnyje „Platelių
dvaras“ (1997). Visa negausi rašytinė ir ikonografinė medžiaga apie šią veiklią XIX a. asmenybę saugoma muziejaus mokslinės bibliotekos
archyve“.
Tęsdama pasakojimą apie menininkę,
S. Beržonskaitė rašo: „Vaikystėje ir jaunystėje Sofija buvo svajotoja, žavėjosi Žana d’Ark, jodinėjo netramdytais ristūnais, kūrė legendas,
mokėsi muzikos, daug skaitė. Jos grožį, lankydamasis Lietuvoje, pastebėjo ir caras Aleksandras I. Kaip rašoma „Reminiscencijose“, caras su
grafaite susipažino Taujėnų dvare 1812 m. Gražuolė Sofija greitai po to tapo carienės freilina, gavo briliantinį žiedą su abiejų
imperatorienių našlaujančiosios ir valdančiosios supintais inicialais.
Sofijai Tyzenhauzaitei teko keletą kartų
susitikti, bendrauti ir su Napoleonu. „Reminiscencijose“ įtaigiai pasakojama ir apie įvykį, S. Tyzenhauzaitę išgarsinusį plačiai už Lietuvos
ribų: Napoleonas, užėmęs Vilnių, įsakė vietiniams magnatams prisistatyti jam su savo šeimomis. Visus išgąsdino ceremonijoje dalyvavusi
jaunoji Sofija Tyzenhauzaitė, kuri, dar jausdama didelę simpatiją Aleksandrui I, atvyko pasipuošusi visomis turėtomis Rusijos caro dvaro
insignijomis. Giminaičiai tokiam Sofijos elgesiui nepritarė. Visi su nerimu laukė, kaip reaguos imperatorius Napoleonas. Šis, be abejo,
insignijomis susidomėjo ir paklausė Sofijos, ką turimi ženklai reiškia. Jaunoji Tyzenhauzaitė diplomatiškai paaiškino. Jei Napoleonas
Sofijos elgesį būtų supratęs kaip iššūkį jam, nukentėti galėjo visa Sofijos giminė, tačiau jis vertino drąsą ir Sofija tiek tarp pobūvio
dalyvių, tiek ir imperatoriaus Aleksandro I ir jo aplinkos žmonių akyse tapo didvyre.
Pasibaigus karui su Napoleonu,
daugelį Lietuvos didikų, bendradarbiavusių su Napoleonu, caras Aleksandras I nubaudė. Bausmės grėsė ir Sofijos tėvui bei broliams. Ne tik
jiems, bet ir keliems kitiems Sofijos artimiems žmonėms bausmės pavyko išvengti taip caras įvertino drąsų Sofijos poelgį. Jo
palankumas grafaitei nemažėjo ir vėliau. Jie dažnai susitikdavo Sofijos tėvo dvare Rokiškyje, Taujėnuose, Vilniuje, Varšuvoje, Peterburge.
Nuosekliausiai apie savo draugystę su Aleksandru I Sofija rašo „Reminiscencijose“. Autorė neslepia savo susižavėjimo Aleksandru I, tačiau
neprasitaria, kad šie jų santykiai kada nors būtų peržengę draugystės ribas.
Anelė Butkuvienė vėlyvą Sofijos
santuoką linkusi aiškinti trylika metų užsitęsusia Sofijos ir caro Aleksandro I draugyste. Beje, apie tai „Reminiscencijose“ užsimena ir
pati Sofija.
Kodėl Sofija savo sutuoktiniu
pasirinko Oktavijų Šuazelį, vyrą, buvusį didžiausia priešingybe gražuolei ir didelį meninį skonį, nemažai gerbėjų turėjusiai grafaitei, iki
šiol lieka paslaptis. Sofija buvo antroji Oktavijaus žmona (pirmoji Viktorija Potockytė). Kaip rašo S. Beržonskaitė, tuo metu
„Platelių dvaro savininkas grafas Oktavijus Šuazelis, sūnus Augusto, nebejaunas ir neišvaizdus našlys, 4 vaikų tėvas, paskendęs skolose.“
Ištekėjusi Sofija draugystės su
Aleksandru I nenutraukė, susidarius galimybei, susitikdavo su juo. Gyvendama santuokoje ji susilaukė tik vieno vaiko sūnaus
Aleksandro. Gimė jis šeštaisiais metais po santuokos su Oktavijumi Šuazeliu. Sūnus buvo pakrikštytas Peterburge, jo krikštatėvis buvo pats
caras Aleksandras I. Tąsyk Sofija su Aleksandru I buvo susitikusi paskutinį kartą. 1825 m. viešai paskelbta, kad Aleksandras I
paslaptingomis aplinkybėmis mirė Taganroge. Anot istorikų, yra pagrindo manyti, kad caras tąsyk nemirė, o išvyko kaip maldininkas atgailauti
po tolimąją Rusiją. A. Butkuvienė publikacijoje „Užmiršta romanistė“ rašo, kad Sofijos ir Oktavijaus „dviejų priešingybių santuoka
negalėjo būti laiminga. Šeimos gyvenimas ir tarpusavio santykių, ir tvarkos prasme amžininkų apibūdinimu panašėdavo į žemės drebėjimą.
Nuolat kildavo šeimyniniai skandalai, baigdavęsi nuolankiais pono Oktavijaus atsiprašinėjimais, pirkiniais ir dovanomis poniai Sofijai,
kelionėmis į Paryžių, Veneciją, Florenciją. Išgyveno jie kartu 24 metus. (…) Oktavijus Šuazelis Gufje mirė 1842 m.“
Kaip Eleonora Ravickienė, taip ir A.
Butkuvienė savo straipsnyje nurodo, kad „ištekėjusi ponia Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, nemažai laiko praleisdama
užsienyje, vyro tėvonijoje Eperny dvare, Šampanės departamente, Prancūzijoje, didžiosiose Europos sostinėse. Jos pačios žodžiais tariant,
visada sugrįždavo į šventą žemaičių žemę, kurios skalsi lietuviška duona buvo daug vertesnė už pokyliuose upeliais tekėjusį šampaną. Sofija
kartu su vyru ir sūnumi ilgą laiką gyveno Prancūzijoje.(grafas O. Šuazelis turėjo Prancūzijos pilietybę). Dažnai Šuazelių šeima sugrįždavo į
Lietuvą, daug laiko praleisdavo Platelių dvare, Vilniuje.
Užaugęs grafaitis Aleksandras mėgo
fotografiją. Nemažai jo darytų šeimos fotografijų iš Platelių dvaro pateko į Žemaičių muziejų „Alka“ Telšiuose (išsamiau muziejaus el.
leidinyje http://zam.mch.mii.lt). Anot fotografijos tyrinėtojų
Stanislovo Žvirgždo ir Skirmanto Valiulio, „Alkos“ muziejuje saugomas fotografijų rinkinys seniausias iki šiol žinomas fotografijos
rinkinys Žemaitijoje.
Po vyro mirties Sofija su sūnumi
apsigyveno Platelių dvare ir kurį laiką jį valdė. XIX a. pr. dvaro rūmus Sofija naujai rekonstravo, ant senų pamatų pastatydama naujus. Tuo
metu Prancūzijoje ji tik svečiuodavosi. Sofijos valdymo laikotarpis Plateliuose minimas kaip vienas iš palankiausių paprastiems žmonėms
Sofija visiems buvusi dėmesinga. Vėliau dvaro valdymu pradėjo rūpintis jos sūnus Aleksandras. Sofija iš Rusijos caro Aleksandro II
išsirūpino, kad jos sūnus išlaikytų Platelius, neprarasdamas Prancūzijos pilietybės.
Paskutiniai Platelių dvaro
šeimininkai buvo du Sofijos sūnaus Aleksandro vaikai dukra Marija (18711939, palaidota Plateliuose) ir sūnus Liudvikas (18801949).
Liudvikas (Lui) Platelius paliko 1940 m. išvyko gyventi į Prancūziją. Beje, Sofijos sūnus Aleksandras, gyvendamas santuokoje su
grafaite Sofija Čapskyte, buvo susilaukęs 4 vaikų be jau paminėtų dviejų, dar buvo Gabrielius (18731935) ir Aleksandras (18761909).
Žinoma, kad laikui einant Sofija iš
esmės pakeitė savo gyvenimo būdą jos nebedomino „Reminiscencijose“ aprašomos pokylių damų suknelės ir kitokie aukštuomenės gyvenimo
niuansai. Daugiausia laiko ji skirdavo intelektinei veiklai. Anot A. Butkuvienės, iki pat savo gyvenimo pabaigos ji garsėjo blaiviu protu,
šviesia atmintimi, gyvybingumu. Sofija asmeniškai pažinojo Aleksandrą Diuma tėvą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, daugeliu kitų
iškilių ano meto Europos menininkų.
Mirė S. Tyzenhauzaitė 1878 m.
Nicoje, sulaukusi 88 metų amžiaus.
Daugiausia autentiškos medžiagos
apie rašytoją saugoma Žemaičių muziejuje „Alka“. Šio muziejaus elektroniniame leidinyje
http://zam.mch.mii.lt skelbiamoje Reginos Bartkienės publikacijoje „Platelių dvaro vertybės
Žemaičių muziejuje ALKA“ rašoma, kad šio muziejaus žinion 1940 m. lapkričio 14 d. buvo perduotas didžiulis Platelių dvaro archyvas
„keli šimtai knygų, pora tūkstančių įvairių žurnalų (daugiausia išleistų prancūzų kalba) bei 10 dėžių ir krepšių su de ChoiseulGufier šeimos
asmeniniu archyvu, kuriame buvo laiškai, sąskaitos, dienynai, foto nuotraukos. (…) Žemaičių muziejuje „Alka“ esanti dvaro archyvo apimtis
apie 10 tūkst. vienetų. (…) Muziejuje saugomas 1862 m. Paryžiuje išleistas vienas memuarų („Reminiscencijų“ red.) egzempliorius (ŽMA
MB 3903). Rankraštinis fondas dar mažai tyrinėtas. Įdomiausią dalį sudaro fotografijos, dvaro žemių sklypų ir miškų planai. Mokslinėje
bibliotekoje rasta 12 knygų prancūzų kalba, kuriose yra Šuazelių įrašų. Tai daugiausia grožinė ir istorinė literatūra. (…) Muziejaus
fonduose saugoma ir 1878 m. Nicoje išleista knygelė (S. Tyzenhauzaitės red.) „Litanijos“ (neinventorintas ŽMA Istorijos
skyriaus fondas) ir 1875 m. išleista istorinė apybraiža apie Gretrūdą Potockaitę (ŽMA MB 6072). (…) Fotografijos fonde saugomos dvi Sofijos
TyzenhauzaitėsŠuazelGufje portretinės fotografijos, kuriose matome senyvo amžiaus moterį, apsirengusią tamsiais, nėriniais puoštais rūbais
(apie 1869 metus, 787, 2581). Rankraščių fonde dvi jos ranka prancūziškai rašytos užrašų knygutės, 8 laiškai, siųsti į Prancūziją
sūnui Aleksandrui (neinventorintas fondas). (…) Atskiras šaltinis apie dvaro istoriją kraštotyrininko J. Mickevičiaus 1936 m. užrašyti
senųjų plateliškių prisiminimai apie dvaro gyvenimą. Juose grafienė Sofija TyzenhauzaitėŠuazelGufje vadinama ne grafiene, o motina,
pasakojama, kad ji paprastiems žmonėms, ypač dvaro tarnautojams, buvusi labai gera. Moteris, dirbusias dvare, ir jų vaikus, ji apdovanodavo
drabužiais, maistu.“
Žemaičių muziejus „Alka“ vienintelis
Lietuvoje turi ir profesionalaus dailininko J. B. Lampio (jaunesniojo) nutapytą Sofijos Tyzenhauzaitės portretą.
Su didelėmis viltimis aplankėme
Rokiškio krašto muziejų, tikėdamiesi čia rasti Sofijos Tyzenhauzaitės dailės kūrinių (muziejus veikia Sofijos tėvui priklausiusiuose grafų
Tyzenhauzų rūmuose). Deja, geranoriški šio muziejaus darbuotojai turėjo konstatuoti, kad čia nei Sofijos Tyzenhauzaitės knygų, nei dailės
kūrinių nėra. Saugomas tik jos mamos Marijos Pšedzeckaitės portretas (autorius nežinomas) ir jaunos merginos portretas kūrinys,
kuriame, kaip spėjama, pavaizduota rašytoja Sofijos Tyzenhauzaitė.