„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2004 m. Nr. 1 

Problemos, nuomonės

Lietuvos pilys ir jų panaudojimo kultūriniam turizmui galimybės

 

Dr. Albinas KUNCEVIČIUS,

Kultūros paveldo akademija, Vilniaus universitetas

 

1 pav. Vilniaus pilių teritorija. R.Paknio nuotrauka iš leidinio „Vilniaus pilys“

2 pav. Kernavės piliakalniai. J. Vitkūno nuotr.

3 pav. Trakų salos pilies priešpilis. V. Neliubino nuotr.

4 pav. Kauno pilis. V.Valužio nuotr.

5 pav. Klaipėdos piliavietė. J.Bružinsko nuotr.

6 pav. Biržų pilies teritorija. A.Petrašiūno nuotr.

7 pav. Raudondvario pilis. L. Lapienytės nuotr.

Lietuvos valstybės kūrimasis ir stiprėjimas – tai nuolatinės kovos su kaimynais, karai su kryžiuočiais, tarpusavio vaidai. Tai akivaizdžiai iliustruoja ir Lietuvos herbas – Vytis arba Kęstučio antspaude pavaizduotas pėstysis šarvuotas riteris.

XIII a. prasidėjęs baltų genčių karas su vokiečių riteriais tęsėsi net porą šimtmečių. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenusios gentys ne tik atsilaikė, bet ir vienintelės iš baltų tuomet sukūrė savo valstybę.

Tačiau, vos keletas lietuviškų mūro pilių nebūtų atlaikiusios visos Vakarų Europos palaikomo nuolatinio kryžiuočių puolimo. Palyginimui verta priminti, kad vien Livonijos teritorijoje būta per 100 mūro pilių, o Vokiečių ordino žemėse Prūsijoje – apie 40. Todėl neabejotina, kad pagrindinį atakų smūgį turėjo atremti medinės to meto pilys, apie kurias teprimena beveik 1000 dabartinės Lietuvos teritorijoje buvusių piliakalnių. Manoma, kad apie pusė iš jų galėjo būti naudota kovų su kryžiuočiais metu. Tiek medinės ant piliakalnių stovėjusios pilys, tiek ir mūrinės priklauso tai pačiai paminklų kategorijai.

 

Medinės pilys

 

Šios, iki XIV a. pabaigos – XV a. pradžios stovėjusios medinės pilys, – unikalus viduramžių Europos reiškinys. Išorinės ir vidinės aplinkybės lėmė, kad svarbiausios ir populiariausios Lietuvoje buvo medinės pilys. Jų patikimumą liudija ne tik laimėtos kovos su Vokiečių ordinu, bet ir tai, kad ir ordino riteriai statė medines ar iš dalies medines pilis užgrobtose žemėse: Klaipėda (1252), Christmemelis (Skirsnemunė; 1311), Bajerburgas (1337), Georburgas (1336), Gotesverderis (1362-1369), Marienburgas (1367-1368).

Medinės pilys buvo statomos gana primityviai, statybai naudotas tik molis ir medis. Tokias ant kalvos pastatytas XIII-XIV a. medines pilis pirmiausia saugojo statūs, paprastai nuo 10 iki 30 m. aukščio, kalvos šlaitai, kurie kartais buvo sutvirtinami 10-30 cm storio plūkto molio sluoksniu (Šeimyniškėliai, Punia ir kt.). Dažnai jas supo natūralios gamtinės kliūtys (vanduo, pelkė ir pan.). Lengviau priešui pasiekiamas pilies prieigas saugojo nuo 2 iki 10 m aukščio žemių pylimas ir už jo iškastas nedidelis, paprastai iki 2 m gylio, gynybinis griovys. Kai kurie piliakalniai tokiais pylimais buvo apjuosti iš visų pusių. Tokio piliakalnio aikštelė dažnai būdavo keturkampė, jos perimetras apie 100-200 m, iš visų pusių apjuosta mediniais gynybiniais įtvirtinimais. Pastarieji, kad būtų atsparesni ugniai, būdavo rentinės konstrukcijos, dažnai apkrėsti moliu. Pilies vartai priminė medinį tunelį, kurį patogu ginti ir iš viršaus, ir iš šonų. Tokio tipo vartai surasti Impilties piliakalnyje. Jų ilgis apie 8 m , plotis apie 3 m , aukštis iki 2 metrų. Kartu su vartais pilyse buvo keturkampio plano rentinės arba karkasinės konstrukcijos mediniai bokštai (Bražuolė). Pilies aikštelėje, šalia gynybinių sienų ir pylimų, stovėjo nedideli keturkampiai maždaug 4x4 m. dydžio rentiniai pastatai. Jie statyti vienas šalia kito, ir tokia jų eilė, besišliejanti prie pylimo, kartu su medine gynybine siena sudarė vientisą medinį įtvirtinimą. Mažesnių pilių kiemai buvo tušti, didesnių pilių pakraščiuose stovėdavo pavieniai pastatai.

Iš kovų su kryžiuočiais aprašymų aiškėja, kad bent jau prie Nemuno ir Jūros upių stovėjusios medinės pilys nebuvo atskiri gynybiniai vienetai, o sudarė vientisą lietuvių gynybinę sistemą. Kryžiuočiams nuo XIII a. pabaigos pradėjus Lietuvos puolimus, nuo Nemuno žemupio link Kauno buvo įrengta medinių pilių sistema. Atstumas tarp pilių buvo nuo 10 iki keliasdešimties kilometrų. Susidarė tarsi dvi pilių linijos. Pirmoji buvo prie Nemuno – Bisenės, Pieštvės, Paštuvos, Kauno, Alytaus, Gardino pilys, antroji – nuo Livonijos ordino pusės – Dubysos, Šiaulių, Upytės, Užpalių, Utenos, Tauragnų, Linkmenos ir kt. pilys. XIV a. pabaigoje išsiskyrė Žemaitijos pilių juosta (Gegužės, Gedimino pilis, Medvėgalis, Žiesdytė ir kt.) bei Vilniaus – Trakų prieigas saugojusios pilys (Kernavė, Aukštadvaris, Nemenčinė, Maišiagala, Bražuolė, Eišiškės ir kt.). Rašytiniai šaltiniai pažymi, kad tokiose XIII-XIV a. medinėse pilyse buvo nuolatinė įgula, budėjo sargyba. Kai kurios medinės pilys buvo itin didelės, jų pilies kiemas siekė net iki 2 ha (Bražuolė). Kai kurių pilių prieigas saugojo dar ir galingas priešpilis. Vienas įspūdingiausių tokių priešpilių išlikęs Kernavėje – vadinamas Mindaugo sostas, kuris saugojo ant Aukuro kalno buvusią valdovo pilį. Kernavės, Veliuonos, Vilniaus medinės pilys sudarė ištisus gynybinius kompleksus.

Dauguma tokių medinių pilių buvo apleistos ir baigiantis kovoms su kryžiuočiais nunyko. 1390 m. sudegintos ir apleistos galingos medinės pilys Kernavėje, Maišiagaloje, Vilniaus Kreivoji pilis. 1437 m. per Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovas buvo sudeginta, matyt, viena paskutiniųjų medinių Lietuvos pilių Šeimyniškiuose.

Paminklosaugine ir turizmo prasme šie objektai yra vieni įdomiausių, bet jų muziejinis pritaikymas gana komplikuotas, nes juose itin griežtas saugojimo režimas. Tačiau dalis jų, kaip rodo Kernavės kultūrinio rezervato pavyzdys, gali tapti unikaliais objektais. Palaikytina ir idėja visiškai ištirtuose piliakalniuose atkurti buvusios pilies vaizdą įrengus „gyvosios istorijos“ muziejų. Tai, kaip rodo skandinavų arba kaimynų latvių (Lielvarde pilies modelis) patirtis, itin patrauklu. Be to, piliakalniuose surastos archeologinės medžiagos panaudojimas ekspozicijose ir jų įtraukimas į siūlomas muziejines ekskursijas, galėtų daug pasitarnauti proistorės propagavimui. Ypač tai aktualu pasitinkant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejų.

 

Mūro pilys

 

Viduramžių pilis – tai uždaras gynybinis ir gyvenamasis kompleksas. Lietuvoje mūrinių viduramžių pilių buvo tik keletas. Jos žiedu apjuosė teritoriją nuo Kauno link Gardino, Lydos, Krėvos, Medininkų, o ją uždarė Trakų bei Vilniaus pilių kompleksai (čia nepaminėta Klaipėdos pilis, kurią pastatė ir naudojo Livonijos ir Vokiečių ordinai). Viduramžiais mūro pilis buvo ne tik galingiausias to meto įtvirtinimas, bet ir šalies valdovų, didikų rezidencija. Kadangi jų statyba ir gynyba reikalavo daugelio žmonių pastangų ir didelių lėšų, todėl visuose kraštuose mūro pilių statybos pradžia tiesiogiai siejasi su valstybės atsiradimu ir jos stiprėjimu. Ne išimtis buvo ir LDK.

Lietuvoje tebuvo vos keletas viduramžių laikotarpio mūrinių pilių. Tai Gardino (Baltarusija), Kauno, Krėvos (Baltarusija), Lydos (Baltarusija), Liškiavos (nebaigta statyti), Medininkų, Naugarduko (Baltarusija), Trakų (Senųjų Trakų, Trakų pusiasalio, Trakų salos pilys), Vilniaus (Aukštutinė ir Žemutinė). Klaipėdoje buvo Ordino statyta ir jiems priklausanti pilis.

Mūro pilys skiriasi išplanavimu, statybos technika. Tradiciškai seniausiomis mūro pilimis laikomos aptvarinės arba gardinės pilys – Kauno, Medininkų, Krėvos ir Lydos. Kiek vėlesnės – netaisyklingo plano kalvos viršuje ar saloje įrengtos pilys, turinčios gynybinių bokštų sistemą, gotikinius pastatus ar rūmus pilies viduje. Tokių pilių būta Vilniuje (Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksas), Trakuose (Senųjų Trakų buvusi mūrinė pilis neišliko. Trakuose, kurie tuo metu buvo vadinami Naujaisiais Trakais, yra dvi mūro pilys – Pusiasalio ir Salos), Gardine ir Naugarduke. Prie šio tipo pilių dar būtų galima priskirti XV a. pradžioje pradėtą statyti, bet po laimėto Žalgirio mūšio, kaip jau nebereikalingą krašto gynybai, nebaigtą Liškiavos pilį.

Rašytiniai šaltiniai mūro pilis Lietuvoje pradeda minėti tik nuo XIV a. antrosios pusės. Kauno pilis pirmą kartą paminėta tik apie 1361 m., kai didysis Ordino magistras įsakė Ragainės komtūrui surinkti rengiamam Kauno pilies puolimui žinias apie pilies sienų aukštį, storį ir stiprumą.

Vilniaus pilys minimos tik nuo 1365 m., kai kryžiuočiai „Kęstučio sūnaus Butauto vedami, pirmą kartą pasiekė Vilnių ir puolė pilį („castrum Wille“), nors neabejotina, kad Vilniaus pilys, kuriose galėjo būti ir mūrinių pastatų, jau stovėjo bent jau Gedimino valdymo laikais (1316-1341), kai miestas tapo nuolatine Lietuvos sostine. Vilniaus pilis buvo puolama dar ir 1375, 1377, 1383, 1390, 1394, 1402 m. Kiek detaliau aprašytas itin didelis svarbiausių Lietuvos pilių, tarp jų ir Vilniaus pilių, puolimas 1390 m. vasarą. Žygiui vadovavo Vokiečių ordino maršalas Engelhardas Rabė ir tuo metu nuo valdžios nustumtas kunigaikštis Vytautas. Žygyje dalyvavo ir Livonijos ordino riteriai, vadovaujami paties magistro, riteriai iš Anglijos (tarp jų karaliaus Henriko Lankasterio sūnus su 300 riterių). Tuo metu Vilniuje jau buvo trys pilys. „Jau per pirmąją ataką buvusi paimta medinė pilis, vadinta Kreivąja (curvum castrum) arba Aukščiausiąja (orbiste hus). Kreivojoje pilyje slėpęsi keli tūkstančiai ginkluotų žmonių, taigi ji turėjo būti didelė ir skirta Vilniaus miestiečiams bei jų turtui apsaugoti. Kreivoji pilis turėjo būti netoli Aukštutinės pilies. Su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto valdymu (1392-1430) susijęs ir paskutinis, iki mūsų dienų išlikęs, Aukštutinės pilies perstatymas po 1419 m. gaisro. Tada kalno viršuje pastatyta mūrinė gynybinė siena su trimis bokštais bei trijų aukštų gotikiniai mūriniai rūmai.

Naujuosiuose Trakuose senoji Kęstučio pilis, dabar vadinama Trakų pusiasalio pilimi, rašytiniuose šaltiniuose minima tik nuo 1377 m. Bet tai jau antroji pilis, pastatyta apleidus Senųjų Trakų pilį (Senieji Trakai – nedidelė gyvenvietė, esanti apie 5 km nuo Trakų miesto). Trakų vardu šaltiniuose vadinamos net trys pilys: Senųjų Trakų pilis, Naujųjų Trakų pusiasalio ir Salos pilis.

Trakų pusiasalio pilis, kurios griuvėsiai yra Trakų miesto centre, pusiasalyje tarp Galvės ir Bernardinų (Lukos) ežerų, kaip jau minėta, pirmą kartą, anot Marburgiečio ir Jono iš Posilgės kronikų, užpulta 1377 m. 1383 m kryžiuočiai kartu su Vytautu surengė didelį Trakų puolimą. „Magistras su savaisiais vienoje pusėje, Vytautas – kitoje pritraukia bombardas ir visokiais sviediniais aižo ir verčia dulkėmis mūrą, kaip kad sutrinamas liepos lapas...“. Tų pačių metų lapkričio mėnesį Jogaila ir Skirgaila susigrąžino Trakus. Po šio sunaikinimo Trakai dar buvo puolami 1391 m., o 1394 m. po ilgai trukusios nesėkmingos Vilniaus apsiausties didysis magistras Konradas Jungingenas, grįždamas į Ordiną, buvo apsistojęs nakvynės Trakuose. Todėl manoma, kad po 1391 m. sunaikinimo Trakų pusiasalio pilis negreitai buvo atstatyta.

Antrasis ryškus Lietuvos viduramžių pilių statybos etapas susijęs su Vytauto valdymu (1392-1430). Pirmiausia išaugusi galinga ir didžiulė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, besirengdama lemiamai kovai su Vokiečių ordinu, pertvarkė, suremontavo, modernizavo senąsias aptvarines pilis. Tada buvo pertvarkyta Kauno, Trakų pusiasalio, Lydos ir kitos pilys. Po 1410 m. pergalės Žalgirio mūšyje, vien tik gynybai skirtos pilys nebuvo statomos, todėl liko nebaigta statyti pilis Liškiavoje.

Tuo metu pradėjo nykti ir apleistos, ant piliakalnių stovėjusios, senosios medinės pilys. Nauji valstybės ir jos valdovų poreikiai, šaunamojo ginklo plitimas, galima Vytauto karūnacija skatino reprezentacinių pilių ir rūmų statybą Vilniuje, Trakuose, Gardine. Jos buvo statomos ant aukštų kalvų viršaus, kurio pakraščiai buvo apjuosiami galinga gynybine siena, bokštų sistema, bent dalis šių bokštų – išsikišę, apvalūs, pritaikyti artilerijos panaudojimui, pilių kieme iškilo didingi, puošnūs, gotikiniai rūmai. Vytauto laikotarpio pilių statybos mąstą liudija ir garsiausios Lietuvos pilys Vilniuje ir Trakuose. Senosios aptvarinės pilys buvo pertvarkytos. Kaune, ant senųjų, tada jau sugriuvusių, sienų, buvo sumūrytos naujos, tvirtesnės iki 3,5 m storio mūro sienos, kurių kampus jau gynė masyvūs flanginiai bokštai. Nuo ankščiau statytų jos skyrėsi ne tik sienų mūrijimo technika, gausesniu gotikinių plytų panaudojimu, bet ir pilies tūriu. Lydos pilyje taip pat buvo pastatytas dar vienas, artilerijai pritaikytas, šiaurės rytinis bokštas, pilies kieme atsirado pilies įgulai skirtų vienaaukščių pastatų. Trakų pusiasalio pilis apie 1414-1430 metus taip pat buvo iš esmės rekonstruota.

Vytautas pastatė ir naują Trakų salos bei visiškai perstatė Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilies kompleksą. Trakų salos pilį sudaro rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu, atskirtu nuo likusios dalies apie 34 m aukščio bokštu ir pakeliamu tiltu bei kita pilies dalis, skirta kariuomenei – papilys, apjuostas gynybine siena, vakarinis ir rytinis kazematai. Pilies rūmai – trijų aukštų, į atskiras gyvenamas patalpas patenkama tik iš kieme įrengtų medinių galerijų. Ypatingai puošni maždaug 10x21 m dydžio reprezentacinė salė buvo pietrytinio korpuso antrajame aukšte.

Pagrindinė ir galingiausia pilis visuomet buvo valdovo pilis Vilniuje. Aukštutinė pilis buvo pailgo daugiakampio plano: joje, be iki šiol išlikusios ir iš dalies atstatyto galingo aštuonkampio vakarinio bokšto, buvo dar du keturkampiai bokštai šiaurinėje ir pietinėje pilies dalyje. Pilies rytinėje dalyje buvo trijų aukštų rezidenciniai gotikinio stiliaus rūmai. Jų antrajame aukšte buvo itin puošni maždaug 30x10 m. dydžio menė.

Į Vilniaus pilių kompleksą įėjo ir Žemutinės pilies rūmai. To meto rūmai, matyt, buvo trijų korpusų (rytų, pietų ir vakarų) su uždaru maždaug 65x35 m. dydžio vidiniu akmenimis grįstu kiemu. Šiaurinę rūmų dalį juosė dar XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje pastatyta siena su kontraforsais, o jos šiaurės vakariniame gale buvo aštuonkampis gynybinis bokštas. Rūmai dar statyti kaip tvirtovė, todėl išorinės sienos siekė net iki 2,5 m storio. Manoma, kad tuo metu rūmai buvo dviejų aukštų. Atkastų rūsių ir spėjamų patalpų dydis pirmame ir antrame aukšte buvo nuo 60-70 iki 100-120 kv.m, kai kurie rūsiai buvo dengti kryžiniais, kiti pusiau cilindriniais skliautais. Kai kurios patalpos turėjo būti labai puošnios. Tai patvirtina gausi XV a. koklių, puošnių glazūruotų grindų plytelių ir kitų architektūrinių detalių kolekcija, surinkta per archeologinius tyrimus. Toks rūmų planas iš esmės išliko ir po rūmų perstatymų XVI a. pradžioje.

Daugumoje išvardintų mūro pilių veikia garsūs muziejai. Vilniaus Aukštutinėje pilyje, Žemutinės pilies rūmų komplekso pastatuose įsikūrę Lietuvos nacionaliniai muziejai, Trakų salos ir pusiasalio pilyse – Trakų istorijos muziejus, Klaipėdos piliavietėje kuriasi Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys – Klaipėdos pilies muziejus. Be jokios abejonės, istorinis muziejus yra geriausias pilių panaudojimo būdas. Tačiau įrengti juose muziejines ekspozicijos yra sudėtinga, o pačių pastatų restauravimas ir jų pritaikymas ekspozicijai – ne tik brangus, bet ir komplikuotas. Vilniaus Aukštutinėje pilyje įrengtas šiuolaikinis stilizuotas interjeras, o buvusi valdovų menė ir rūmai tebelaukia savo panaudojimo. Sprendžiant pagal kelto konstrukciją ir eskizinius galimo atstatymo projektus, kyla pavojus, kad ši pilis taps dar vienu modernaus ir agresyvaus „restauravimo“ pavyzdžiu.

Trakų salos pilyje, ypač pagrindinėse buvusių valdovų menėse, reikėtų ne tik atnaujinti ekspoziciją, bet ir ją labiau susieti tiek su pilies raida, tiek ir su krašto, apylinkių istorija. Tebelaukia restauratorių Pusiasalio pilių bokštai. Trakų istorijos muziejui dabar priklauso ir Medininkų pilis, kurios muziejinis panaudojimas taip pat dar laukia savo sprendimų. Gaila, bet trys Trakų pilys nesujungtos į vieną muziejinį objektą. Šia prasme galėtų būti itin įdomus Senųjų Trakų piliavietės „įmuziejinimas“, nes tai vienintelė mums žinoma Lietuvos valdovo gimtinė, galbūt netgi „laikinoji“ Gedimino sostinė.

Labai geras ir įdomus Klaipėdos piliavietės muziejinio panaudojimo pavyzdys. Modernūs sprendimai, „gyvosios istorijos“, kompiuterinio modeliavimo pavyzdžiai leidžia atskleisti pilies raidą net ir neturint daugybės įspūdingų eksponatų. Jos „muziejifikacija“ galėtų būti geras pavyzdys tiek dabar visiškai nenaudojamai Kauno piliai, tiek atstatomiems Vilniaus Žemutinės pilies rūmams.

 

XVI-XVIII a. pilys

 

Senosios Lietuvos gynybinės pilys XVI-XVII a. nebeatitiko to meto karybos reikalavimų. Tvirtovių puolimui pradėjus plačiai naudoti artileriją pasirodė, kad vien tik mūro sienos negali apsaugoti tvirtovės. Patirtis parodė, jog ginti nuo patrankų sviedinių net ir labai storas mūro sienas darosi vis sunkiau, o sugriautas sienas atstatyti buvo sudėtinga, reikėjo sugaišti daug laiko. Tuo tarpu pataisyti apgriautą bastioninės pilies žemės pylimą buvo galima daug greičiau ir paprasčiau. Todėl Lietuvoje nuo XVI a. antrosios pusės pradėta statyti bastionines pilis. Dalis jų kartu buvo ir didikų rezidencijos. Nuo XVI a. išaugusius ir sutvirtėjusius Lietuvos didžiuosius miestus pradėta juosti mūrinėmis arba mišrių medžiagų gynybinėmis sienomis su bokštais ir vartais.

Vakarų Europoje Renesanso epochos pilių gynybinėje sistemoje buvo atsisakyta storų mūro sienų. Vietoj jų pradėta pilti aukštus žemių pylimus-kurtinas, o vietoj kampinių mūrinių bokštų rengti žemių bastionus. Bastionas – išsikišusi tvirtovės sienos dalis, skirta gynybai sparnine ugnimi. Vakarų Europoje bastioninės pilys pradėtos statyti XV a. antroje pusėje, Lietuvoje – XVI a. antroje pusėje. Pirmoji bastioninė pilis Rytų Pabaltijyje buvo pastatyta XVI a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Klaipėdoje. Klaipėda tuo metu priklausė Prūsijai. Neaišku, kada rekonstrukcija buvo baigta, bet 1598 m. Klaipėdos plane pažymėta pilis jau buvo bastioninė.

Geriausiai Lietuvoje bastionines pilis reprezentuoja Biržų pilis. Ji statyta trimis etapais. 1586m. Kristupo Mikalojaus Radvilos iniciatyva Biržuose pradėta statyti itališkojo tipo kvadratinio plano bastioninė pilis (baigta 1589m.). 1637m. Jonušo Radvilos pastangomis ją pradėta rekonstruoti pagal nyderlandiškos bastioninės tvirtovės tipą. 1657m. Biržų pilis buvo apgriauta, o miestas sudegintas. 1659 m. pilis pradėta atstatinėti trečią kartą – buvo taisomi pylimai, užtvanka, pastatytos kareivinės, vartų pastatas, arklidės, rekonstruotas arsenalas. Tebevyko dar apie 1652 m. pradėta naujų rūmų statyba. Per Šiaurės karą Biržų pilis vėl nukentėjo – 1704 m. Biržų pilies rūmus ir kitus pastatus susprogdino švedai. Po to pilis neteko tvirtovės reikšmės. Biržų bastioninės pilies ir miesto įtvirtinimų kompleksinė gynybinė sistema Lietuvoje buvo vienintelė.

XVII a. vaizdingose Nemuno pakrantėse pastatytos kelios renesansinės rezidencinės pilys. Fortifikacinės architektūros elementai čia buvo tik papuošalai ir praktinės reikšmės neturėjo. Bene įspūdingiausia tokių pilių buvo Panemunės (Gelgaudų, Vytėnų) pilis.

Raudonės pilį XVI a. ketvirtajame ketvirtyje pastatė Krišpinas Kiršenšteinas, vertęsis miškų nuoma, miško produkcijos pardavimu Prūsijoje ir ten pirktų prekių gabenimu į Lietuvą. Pilis XVII-XIX a. ne kartą buvo rekonstruota. Dabartinę išvaizdą, labai pakeitus renesansinę architektūrą, pilis įgavo per XIX a. vidurio rekonstrukciją.

Raudondvario rūmus, nuo XIX a. vadinamus pilimi, XVII a. pradžioje veikiausiai pastatydino Kauno pakamaris Vaitiekus Dziavaltauskas. Rūmai buvo renesansiniai, turėjo gotikos elementų.

Biržų pilis ir piliavietė sutvarkyta ir joje įsikūręs vienas įdomesnių regioninių muziejų. Žadama ir toliau tvarkyti šios pilies teritoriją, atkurti įvažiavimo įtvirtinimus, tiltą. Panemunės pilys neturi nei gerų šeimininkų, nei būsimos muziejinės koncepcijos. Galbūt jose, kaip ir istoriniais laikais, galėtų įsikurti privatus šeimininkas su sąlyga, kad dalis patalpų bus pritaikytos viešam lankymui ir turizmui.