<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3

 

Rinkiniai

 

Vilniaus universiteto muziejai: praeitis, dabartis ir ateitis

 

Silvija STAKULIENĖ

Vilniaus universiteto Medicinos istorijos muziejus

 

VU bibliotekos Mokslo muziejaus Baltoji salė. V. Naujiko nuotr.

VU bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejus. Nuotr. iš A. Mickevičiaus muziejaus archyvo.

VU Geologijos ir minerologijos muziejaus ekspozicijos fragmentas. Nuotr. iš muziejaus archyvo. 1986 m.

VU Gamtos fakultetas, kur įsikūrę Geologijos ir minerologijos (II aukštas) bei Zoologijos (III aukštas) muziejai. Nuotr. iš Zoologijos muziejaus archyvo.

Rojaus paukščiai iš Naujosios Gvinėjos. VU Zoologijos muziejaus grafo R. Tyzenhauzo kolekcija. Nuotr. iš muziejaus archyvo.

VU Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros muziejaus kraniologijos kolekcija. R. Daukšos nuotr.

Fotokompozicija iš VU Medicinos istorijos muziejaus rinkinių. R. Daukšos nuotr.

VU Senato posėdžio dalyviai Matematikos muziejuje. Nuotr. iš muziejaus archyvo.

1579 m. spalio 29 d. bule popiežius Grigalius XIII sankcionavo Vilniaus akademijos įsteigimą1. Nuo to laiko praėjo daugiau nei keturi šimtmečiai. 2004 m. rudenį Alma Mater sutiks savo 425 -ąsias metines.

Porą amžių tai buvo vienintelė aukštojo mokslo įstaiga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir turėjo didelę įtaką intelektiniam krašto gyvenimui. Jos istorija neatsiejama nuo Lietuvos valstybės, visos Rytų ir Vidurio Europos istorijos: tokia pat turtinga, dramatiška ir prieštaringa2. Vilniaus universiteto struktūroje veikę muziejai buvo organiška šios vienintelės aukštosios mokyklos Lietuvoje mokslo ir mokymo proceso dalis. Kaip rašo muziejų raidos Lietuvoje tyrinėtoja dr. N. Keršytė, „Lietuvos muziejų evoliucijos pradžios problema nėra tyrinėtojų konceptualiai ir analitiškai gvildenta“3.

Vilniaus universiteto (toliau – VU) muziejų istorinė raida nuo XVIII iki XXI a. yra verta atskiros studijos. Šių muziejų reikšmė buvo gretinama su paties universiteto svarba šalies švietimo raidai. Jie buvo žinomi Lietuvoje ir kituose kraštuose. „Šie muziejai atliko platesnę sociokultūrinę misiją, nei juos įpareigojo jų scientistinio pobūdžio mokslo pagalbinių įstaigų koncepcijos ir tikslai“4. Deja, bet po VU uždarymo 1832 m. jie neišliko ir netapo mokslinėmis institucijomis. Lėmė tuometinė pažiūra, konservatyvus caro valdininkų požiūris ir baimė į jų savarankiškumą. VU mokslo muziejų eksponatais pasidalijo ir praturtėjo kitos Rusijos imperijos aukštosios mokyklos, kurios dar ir dabar juos turi bei jais didžiuojasi.

Žinių apie VU mokslo muziejus tenka ieškoti enciklopedijose, universiteto jubiliejiniuose leidiniuose, atskirų mokslo šakų monografijose ar studijose. Džiugu, kad visai neseniai pasirodė leidinys, istoriškai aprėpęs Lietuvos muziejų nuo XVI a. iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio raidą, pateikė istorinę VU mokslo muziejų genezę5.

Šioje publikacijoje norima pažvelgti į VU mokslo muziejus dabartinėje situacijoje, paminint jų istorinę raidą ir įžvelgiant ateities perspektyvas. Šiuo metu universitetas turi aštuonis muziejus. Vieni veikia VU bibliotekos (toliau – VUB) struktūroje, kiti – fakultetuose, prie atskirų universiteto katedrų ar skyrių. Kiekvienas jų turi savo unikalią raidos istoriją, turtingą praeitį ir tikėtina – ne mažiau prasmingą ateitį.

VU Mokslo muziejus įkurtas 1973 m. Šv.Jonų bažnyčios patalpose, iš kitų išsiskiria savo istoriniu tęstinumu ir galėtų pretenduoti į lyderio pozicijas, pabrėžiant ir išryškinant muziejaus kaip mokslinės institucijos svarbumą dabartiniame universiteto raidos procese. Šis muziejus paveldėjo iš savo pirmtakų – nuo 1752 m. veikusio Matematikos muziejaus, po 1773 m. jėzuitų ordino panaikinimo ir Vilniaus akademijos reorganizavimo, tapusio pamatu Fizikos muziejui, kurio, kaip ir kitų Vilniaus universiteto muziejų, po šios aukštosios mokyklos uždarymo (1831 m.), daugelis muziejinių vertybių buvo išvežta į Kijevo ir kitus Rusijos universitetus, – muziejinių rinkinių menkus likučius. Todėl, kaip rašo dabartinis muziejaus vedėjas Vytautas Gricius, „(...) teko eksponatus rinkti ir muziejaus veiklą organizuoti visiškai iš naujo. Šiame darbe ypatingai nusipelnė pirmasis muziejaus direktorius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto absolventas Vincas Žilėnas (1907-1982)“6. Per 30 metų čia sukaupta ne vienas tūkstantis eksponatų iš Lietuvos mokslo istorijos bei turtinga numizmatikos kolekcija. Jos pagrindą sudaro trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos istorinės monetos. Kolekciją surinko numizmatas ir muziejininkas Povilas Karazija (1887-1955), o po jo mirties ją įsigijo muziejus. Kolekcijos pasididžiavimas – Vilniaus lobis. Tai 1930 m. Vilniaus apylinkėse (Rybiškėse) rasto lobio dalis. Gausus  muziejaus istorinių medalių ir ordinų rinkinys. Jame yra svarbiausi jubiliejiniai Vilniaus universiteto medaliai, XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valdovų medaliai, Lietuvos Respublikos (1918-1940) ordinų ir medalių rinkiniai. Muziejui pavyko sukaupti didelį Lietuvos istorinės grafikos rinkinį. Jo  pagrindą sudaro J.K.Vilčinskio (1806-1862) „Vilniaus albumo“ 310 lakštų, N. Ordos (1807-1878) ir J.Ozemblovskio (1805-1878) išleistos graviūros ir litografijos. Nemaža muziejaus retų knygų ir rankraščių kolekcija. Joje M.Daukšos, K.Sirvydo, K.Semenavičiaus originalai bei seniausia muziejaus rankraštinė XIV a. knyga „Psalterium Mariae“. Muziejuje saugomi senieji Observatorijos teleskopai, gaubliai, Vilniaus imperatoriškojo universiteto masonų ložės „Uolusis lietuvis“ apeiginiai daiktai, ordinai. Be kaupiamo paveldo, muziejuje rengiamos parodos, rengiami ir leidžiami rinkinių bei parodų katalogai, rašomi straipsniai muziejininkystės, universiteto istorijos klausimais. Mokslo muziejuje veikia nuolatinės parodos: „Vilniaus universitetas 1579-1773-1803-1832“ (apie teisės, humanitarinių, gamtos ir tiksliųjų  mokslų raidą), „Medicina Vilniaus universitete 1781-1832-1842“, „Teologija Vilniaus universitete 1579-1832“. Dalis Mokslo muziejaus eksponatų yra perkelta į VUB Baltąją salę (gaubliai, astronominiai prietaisai, Lietuvos ir Lenkijos XVIII a. žemėlapis). Vilniaus universiteto 425-ųjų metinių proga čia numatoma atidaryti jubiliejinę ekspoziciją ir reprezentacinį universiteto muziejų.

Adomo Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus taip pat priklauso VU bibliotekai, yra jos padalinys. Tiksli A.Mickevičiaus muziejaus įsteigimo Vilniuje, Bernardinų skersgatvyje, data nėra žinoma. Atidarytas 1955 m. lapkričio 27 d. dalyvaujant miesto visuomenei ir universiteto darbuotojams. Kaip apie muziejų rašo jo vedėjas Rimantas Šalna, „Muziejus gausiai lankomas, nors pastato būklė ilgą laiką buvo gana prasta. Padėtis pasikeitė paskutiniaisiais  metais. Lenkijos Respublikos ambasados, Lenkų kultūros instituto, lenkų mecenatų dėka gyvenimui buvo prikeltas gotikinis rūsys, visiškai suremontuotas A.Mickevičiaus butas, sutvarkytas pastato fasadas, 2000 metais muziejus dar išsiplėtė, buvo įrengta Filomatų salė“7. Muziejuje sukaupti poeto autentiški daiktai sukūrė ypatingą erdvę, kuri tapo įvairiatautės kultūrinės Vilniaus visuomenės ir turistų traukos centru. Pastebimas mokyklų susidomėjimas muziejumi. Gotikinėje Poezijos menėje įvairius renginius organizuoja  Lenkų kultūros institutas, VU Lenkų filologijos katedra ir kt. Rengiamas jau tradicija tapęs poetų susitikimas „Maj nad Wilią“, kiekvienais metais pažymima spalio pirmoji – Filomatų draugijos įsteigimo diena. Muziejaus vedėjas R.Šalna yra išleidęs  nemažai leidinukų apie A.Mickevičių. Tai „Adomo Mickevičiaus bičiuliai Vilniuje“(2001), „Vilnietiški apmąstymai“ (2002), „Adomas Mickevičius Vilniuje“ (2003).

Geologijos ir mineralogijos muziejus veikia VU Gamtos fakultete prie Geologijos ir mineralogijos katedros. 2003 m. muziejus atšventė 200 metų jubiliejų. Kaip teigia ilgametė jo vedėja Eugenija Rudnickaitė, svarbiausia muziejaus paskirtis mokslinė: atspindėti geologijos mokslo raidą Vilniaus universitete nuo jo užuomazgų iki mūsų dienų. Kita svarbi funkcija – padėti rengti geologijos krypties specialistus, populiarinti visuomenėje geologinį švietimą, supratimą apie mūsų žemės gelmių sandarą, geologinės raidos istoriją.

1805 m. muziejaus kolekcijoje buvo 15000 eksponatų, suklasifikuotų R. Simonovičiaus. Tai mineralai, uolienų pavyzdžiai, brangakmeniai bei meteoritai. Muziejaus mineralų kolekcija buvo viena didžiausių Europoje. Po R. Simonovičiaus mirties labai daug eksponatų dingo. 1842 m., uždarius Vilniaus universitetą, eksponatai buvo išdalinti Rusijos imperijos universitetams. 1920 m., atkūrus Geologijos skyrių, mineralų, uolienų ir naudingųjų iškasenų kolekcija vėl pradėta kaupti. Didžiąją jos dalį padovanojo Varšuvos politechnikos mokykla (Lenkija) bei Geologijos skyriaus darbuotojai. Vokiečių okupacijos metais 75 proc. eksponatų dingo. Po II pasaulinio karo vėl pradėta rinkti eksponatus,  dauguma jų nupirkta Rusijoje. 1978 m. pradžioje buvo baigta rengti Mineralogijos skyriaus ekspozicija. Įdomus momentas iš muziejaus eksponatų istorijos: 1979 m., per VU 400 m. jubiliejų, Vilniuje besisvečiuojantis Odesos valstybinio I. Mečnikovo universiteto prof. I. Zelinskis atkreipė dėmesį į pastabą apie kažkada išvežtas iš Vilniaus universiteto vertingas mineralų kolekcijas. Darydami savo universiteto mineralogijos muziejuje inventorizaciją, odesiečiai fonduose aptiko eksponatų, kurių senose etiketėse buvo nurodytas VU pavadinimas.

2002 m. rudenį, po remonto, muziejaus kolekcijos pradėtos tvarkyti eksponavimui. Baigtos įrengti fondų patalpos, palengvėjo priėjimas prie medžiagos, tikėtina, kad tai „leis atskleisti  dar ne vieną muziejaus paslaptį“8. Šiuo metu muziejuje veikia Regioninės geologijos, Paleontologijos, Petrografijos ir Mineralogijos skyrių ekspozicijos.

Zoologijos muziejus veikia VU Gamtos fakultete prie Zoologijos katedros. Vedėja – Grita Skujienė.  Kaip teigia istoriniai šaltiniai, tai seniausias tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Jo įkūrimo data reikėtų laikyti XVIII a. pabaigą, kai buvo įsteigta Gamtos istorijos katedra, prie jos Gamtos kabinetas. Tuometiniai VU gamtos mokslų profesoriai Ž.E. Žiliberas, G.Forsteris, S.B. Jundzilas, L.Bojanus bei kiti žinomi visuomenės veikėjai, etmonas M.Oginskis, pakamorė M. Valickis, kancleris J.Chreptavičius, grafas R.Tyzenhauzas, savo kolekcijomis ar ekspedicijose surinktais zoologiniais eksponatais turtino ir pildė muziejaus rinkinius. 1832 m. per inventorizaciją buvo užregistruota per 20 000 zoologinių eksponatų. Kai 1855 m. grafo E.Tiškevičiaus pastangomis buvo atidarytas Vilniaus senienų muziejus, tarp kitų eksponatų čia buvo ir Universiteto zoologiniai rinkiniai. Po 1832 m. universiteto uždarymo, dalis eksponatų buvo išgrobstyta, kita dalis išvežta ir išsklaidyta po Rusijos imperijos universitetus. Iš naujo aktyviai pildyti muziejaus fondus pradėta po I pasaulinio karo, atidarius Stepono Batoro universitetą.

Šiuo metu Zoologijos katedros darbuotojai bei geros valios žmonės pildė, tvarkė ir sistemino nuolat gausėjančius muziejaus zoologinius rinkinius. Muziejus yra gera mokymosi bazė VU Gamtos ir Medicinos fakultetų studentams. Dažnai čia lankosi ir Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai bei studentai. Nors pagrindinė muziejaus veiklos kryptis – mokslinė, čia organizuojamos ekskursijos ir moksleiviams, kurie gausiai lanko muziejų. Zoologijos muziejus talkina televizijos laidoms „Gyvybės žalias medis“, „Langas į gamtą“, stengiasi užmegzti ryšius su kitais Lietuvos ir užsienio šalių muziejais, draugijomis ir mokslininkais, pritraukti kolekcininkus.

Patologijos muziejus veikia VU Medicinos fakultete (toliau MF) prie Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros. Muziejaus kolekcijoje –  per 700 patologinės anatomijos preparatų rinkinys. Tai XIX -XX amžiaus makropreparatų kolekcija. Muziejaus ištakos – XVIII a. antroji pusė, kai Apšvietos epochoje išaugo susidomėjimas gamtos mokslais. 1777 m. iš Prancūzijos atvykęs J. Briotė pradėjo kurti Anatomijos muziejų. Patologijos muziejus buvo šio muziejaus poskyris. Buvo sukaupta vertinga patologinės anatomijos medžiaga. Bet, kaip ir dauguma Lietuvos meno ir mokslo paminklų, taip ir ši, ne kartą buvo plėšta, naikinta, svetimųjų išsidalinta9. Šiuo metu trečiąjį šimtmetį skaičiuojantis Patologijos muziejus tarnauja mokslo reikmėms, studentijai ir yra specifinė Lietuvos kultūros paveldo dalis.

Anatomijos muziejus veikia VU MF prie Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros. Įkurtas 1777 m. Jame buvo viena geriausiai tvarkomų kolekcijų (2769 eksponatai) to meto Europoje. Katedroje sukaupta didžiausia Baltijos  kraštuose antropologinė kolekcija: apie 10 tūkstančių iškastinių kaukolių ir 1,5 tūkstančio ištisų skeletų. Seniausia kaukolė – Kirsnos žmogaus iš mezolito laikotarpio (5-6 tūkst. pr. Kr.). Anatomijos muziejuje saugoma 40 sausų preparatų, pagamintų XVIII-XIX a. sandūroje, 301 šlapias preparatas ir 200 muliažų, nuskaidrintų vaisiaus griaučių kolekcija, embriogenezės rinkinys10. Muziejus yra studentų mokymo bazė ir pritaikytas jų reikmėms. Ekskursijos yra ribojamos.

Medicinos istorijos muziejus – VU MF Visuomenės sveikatos instituto padalinys. 1781 m. Vilniaus akademijoje buvo įkurta Colegium medicum, ir Lietuvoje  pradėti vystyti medicinos mokslai, kurie nuėjo ilgą ir įsimintiną kelią. Siekiant kryptingai rinkti, kaupti ir sisteminti medicinos istoriją atspindinčią medžiagą, visuomeniniais pagrindais 1989 m. buvo įkurtas Medicinos istorijos muziejus-archyvas. Pirmasis vedėjas A.Andriušis, susirūpinęs istoriniu medicinos paveldo likimu, 1997 m. išleido „Vilniaus medicinos istorijos almanacho“ pirmąjį tomą, kuriame išsamiai aprašyta  medicinos mokslų raida VU11. 1998 m. muziejus tapo pavaldus Medicinos istorijos ir informacijos centrui. Jo tikslai nepasikeitė, pradėta eksponuoti ir populiarinti XVIII-XXI a. medicinos mokslo raidą  atspindintys dokumentai, įdomūs ir reti medicinos instrumentai, kitos relikvijos. Dabartinės muziejaus vedėjos Silvijos Stakulienės pastangomis tęsiami jau pradėti darbai. 1999 m. muziejus įregistruotas Kultūros įstaigų registre kaip žinybinis. Po 2002 m. reorganizacijos muziejus priklauso Visuomenės sveikatos institutui. Muziejaus bibliotekoje saugoma per 3000 knygų. Viena reikšmingiausių – prieš 300 m. išleista P.Verheyven medicinos knyga „Corporis humani anatomia...“. Reikšminga ikonografinė medžiaga, medicinos instrumentai, vaistų kolekcija, archyviniai dokumentai, įvairios paskirties aparatūra. Muziejus atviras studentijai, lankomas visuomenės, vyksta medicinos istorijos paskaitos.

Matematikos muziejus veikia prie VU Matematikos ir informatikos fakulteto. Įkurtas 1983 m. doc. H.Jasiūno iniciatyva. Jam talkino dėstytoja V.Verikaitė. Muziejaus rinkinį sudaro medžiaga, susijusi su Lietuvos matematiniu švietimu ir Lietuvos matematikų moksliniais darbais. Tai rankraščiai, knygos, fotografijos, videokasetės, asmeniniai matematikų darbai. Kolekcijoje sukaupta per 1000 bylų, kuriose yra vertingos medžiagos iš matematikos istorijos. Ekspozicijoje – žymiausių Lietuvos matematikų nuotraukos, matematikos knygos, vadovėliai. Surengtos parodos „Pasaulio matematika ir Lietuva“, „Prof. Zigmas Žemaitis“, „Prof. Petras Katilius“. Muziejus – Lietuvos matematikos mokytojų ir jų auklėtinių savotiška Meka. Jis populiarus tarp matematikos mokytojų tobulinimo kursų klausytojų, lankomas studentų, fakulteto darbuotojų. Muziejus leidžia knygeles, lankstinukus, skirtus matematikams bei jų veiklai nušviesti, remia Lietuvos mokyklų matematikos kabinetus. Muziejaus planuose daug įdomių sumanymų, kurie bus įdiegti virtualioje erdvėje.

Fizikos muziejus įkurtas 1997 m. VU Fizikos fakulteto Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros ir dekano doc. Dr. G.Dikčiaus iniciatyva. Iš XVIII amžiuje veikusio muziejaus jis paveldėjo tik šlovę.  Eksponatus rinkti reikėjo iš naujo. Šiuo metu iš vertingiausių eksponatų, saugomų muziejuje, reikėtų paminėti įvairius atomų ir molekulių spektrams tyrinėti skirtus prietaisus: monochromatorius, spektrografus, mikroskopus. Yra prietaisų, kuriuos moksliniam darbui naudojo žymūs Lietuvos fizikai – akademikai P.Brazdžiūnas, H.Horodničius, H.Jonaitis ir kt. Muziejuje renkami ir eksponuojami ne tik prietaisai, bet ir rašytiniai objektai – žymių fizikų mokslinės publikacijos, vadovėliai, rankraščiai ir dokumentai. Kaip rašo patys fizikai, „Fizikos muziejus – Fizikos  fakulteto kuruojamas padalinys, kurio tikslas – rinkti, saugoti ir sisteminti medžiagą apie fizikos mokslo raidą VU ir Lietuvoje.12. Muziejus atviras Fizikos fakulteto studentams, studijuojantiems fizikos istoriją, bei plačiajai visuomenei.

Chemijos muziejus įkurtas 1979 m. VU Chemijos fakultete doc. Z.Mačionio iniciatyva. Chemijos mokslas turi gilias istorines tradicijas, kurios tęsiasi nuo XVIII a., kai senajame universitete pradėta dėstyti chemija. Dabartinė muziejaus ekspozicija supažindina su Lietuvos chemijos ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto mokslo  istorijos raida. Parodoje – vadovėliai, disertacijų autoreferatai, fotonuotraukos, aparatūra. Cheminių eksponatų pavyzdžiai bei kita medžiaga išdėstyta teminiuose stenduose.

Išvados

Visi  Vilniaus universitetui priklausantys muziejai turi gilias, istorines tradicijas ir glaudžiai susiję su mokslo procesų raida, atlieka švietėjiškas ir humanitarines funkcijas. VU muziejai yra atviri, lankomi ne tik studentų, bet ir aktyviosios moksleivijos dalies.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria universiteto muziejai – nepakankamas finansavimas. Trūksta šiuolaikinės ekspozicinės įrangos, didesnių, erdvesnių patalpų bei darbuotojų. Kaip pastebėjo vienas Fizikos muziejaus steigėjų profesorius L.Kimtys, Amerikoje mokslo muziejai neatsilieka nuo mokslo ir technikos pažangos. Lankytojai, plūstantys iš viso pasaulio, gali stebėti atomo sandaros modelį, demonstruojamos lazerių galimybės, stulbina astronominiai prietaisai...

Ateities vizijoje norisi ir Vilniaus universiteto muziejus matyti modernius ir atitinkančius sparčiai besivystančią bei kintančią  mūsų mokslo  raidą. Tam reikėtų didelių finansinių išteklių, o jiems pritraukti – visų VU muziejuose dirbančiųjų didelių pastangų, universiteto vadovybės ne tik moralinės, bet ir finansinės paramos.

Galime pasidžiaugti, jog teigiamų poslinkių pamažu atsiranda. Jau dabar Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose esanti Baltoji salė įgauna reprezentacinio muziejaus įvaizdį. VU ateities planuose – Medicinos fakulteto naujieji pastatai Santariškėse, kuriuose ir šio fakulteto muziejams  numatytos erdvios ekspozicijų, saugyklų, darbo ir mokymo vietų patalpos.

Belieka tikėtis, jog švenčiant Vilniaus universiteto 425-ąsias metines, bus pastebėti visi universiteto muziejai, išryškinta jų mokslinė ir edukacinė reikšmė, maksimalaus panaudojimo galimybės.

 

Išnašos:

1 Vilniaus universiteto istorija 1579-1803.- Vilnius, 1976. – P. 43.

2 Vilniaus universiteto istorija 1579-1994. – Vilnius, 1994. – P. 5.

3 Keršytė N. Lietuvos muziejai iki 1940 metų. -Vilnius, 2003.- P.19.

4 Ten pat. – P. 47.

5 Ten pat. – P. 232.

6 Vilniaus universiteto bibliotekos metraštis 2000. – Vilnius, 2001. – P. 57.

7 Ten pat. – P.55.

8 Geologija Vilniaus universitete. – Vilnius, 2003. – P.149.

9 Ptašekas R., Žygas A., Andriušis A. Vilniaus universiteto Patologijos muziejus. V., 2000. – P. 7.

10 Česnys G., Andriušis A. Vilniaus anatomijai – 220. – Vilnius, 1995. – P. 10.

11 Vilniaus medicinos istorijos almanachas. T. 1. – Vilnius, 1997. – P. 416.

12 Balevičius M. L., Kimtys L. Palikimas // Mokslas ir gyvenimas. 1999. Nr. 9. – P. 46-47.

 

Museums of Vilnius University: Past, Present and Future

 

Silvija STAKULIENĖ

Vilnius University, Director of the Museum of Medicine History

 

There is historical development, collections and the role in Lithuanian science and educational process of the Vilnius University museums viewed in the article. Vilnius University celebrates its 425 anniversary in year 2004. Nowadays, there are eight museums at the University: Museum of Science, Memorial Museum-Apartment of Adam Mickiewicz, Museum of Nature and Mineralogy, Zoological Museum, Museum of Pathology, Museum of History of Medicine, Museum of Mathematics, Museum of Physics, Museum of Chemistry. The first two of the museums are within the structure of the Library of the University; the rest of them – at the departments, chairs and the divisions of University.

 

Contact: Silvija Stakulienė

Museum of Medicine History in Vilnius University

21 K.M. Čiurlionio str., LT -2009 Vilnius.

Tel.: (+370) 5 2398743. E-mail: silvija.stakuliene@mf.vu.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13