<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3

Problemos, nuomonės

Mokymosi muziejuose galimybės ir formos

 

Renata BALTRŪNAITĖ

Maironio lietuvių literatūros muziejus

 

Edukacinis projektas „Džiazuojantis estampas“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje. L. Valužienės nuotr.
Žemaitiško etnomuzikavimo ir liaudies amatų vasaros kursai Kelmės krašto muziejuje. Nuotr. iš muziejaus archyvo.
Lipdymas iš molio. Edukacinės programos autoriai Anykščių A. Baranausko-A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkai. A. Jonušio nuotr.
Amatų diena Panevėžyje. Kibirėlių iš liepos žievės gamybą demonstruoja „Aušros“ muziejaus muziejininkės A. Šapaitė ir B. Salatkienė. Nuotr. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo.
Viduramžių šventė Trakų pusiasalio pilyje. Puodžius D. Strazdas ir jo jaunasis mokinys. V.Neliubino nuotr.

Šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja daug institucijų, skirtų mokymui: ikimokyklinės įstaigos,

mokyklos, kolegijos, universitetai, profesinio tobulinimosi centrai, bibliotekos, įvairūs kursai ir kt. Muziejai yra viena iš jų. Tačiau muziejai išsiskiria iš kitų institucijų savo specifika, tai yra informacijos pateikimo būdais, mokymosi galimybėmis.

Muziejaus, kaip išskirtinės mokymosi institucijos, statusą lemia keletas pagrindinių veiksnių:

1. Muziejuose mokomasi iš pirminių kultūros šaltinių. Mokymasis muziejuje unikalus tuo, kad yra tiesiogiai kontaktuojama su realiu objektu, dokumentu, meno dirbiniu. Šios galimybės neturi jokios kitos mokymo institucijos;

2. Muziejaus ekspozicijomis atskleidžiama įvairių amžių žmonių kultūra. Šiuolaikinės visuomenės lyginimas su istoriniais faktais muziejuose suteikia galimybę suvokti, kaip evoliucionuoja visos kultūros;

3. Atskleisdami pasaulio daugialypiškumą muziejai stiprina visuomenės atvirumą ir supratimą istoriniam ar kultūriniam kitoniškumui. Lankytojai skatinami kritiškai permąstyti savas sampratas, gerbti kitokias nuomones;

4. Muziejaus ekspozicijos padeda suvokti laiko tėkmę, jų dėka formuojama istorinė sąmonė1 ;

5. Mokantis muziejuje vadovaujamasi savanoriškumo principu, be to, tai puiki laisvalaikio praleidimo forma, todėl muziejaus funkcija gali būti suprantama ir kaip pasiūlymas saviauklai2;

6. Muziejus, interpretuodamas savo kolekcijas, gali skatinti lankytojų savos vertės bei pasitenkinimo pajautimą ir suteikti jiems naujų žinių3.

Siekdami būti efektyviomis mokymo institucijomis, muziejai turi sudaryti galimybes visiems norintiems plėtoti savo žinias nuo ankstyvos vaikystės iki senyvo amžiaus. Muziejai saugo savo išteklius visiems žmonėms, įskaitant ir tuos žmones, kurių įgūdžiai ir kūryba sukūrė šiuos eksponatus, dabartinius lankytojus bei ateities kartas, kurioms šių žinių gali prireikti kuriant jų visuomenes4 .

Pirmiausia muziejus turėtų išsiaiškinti mokymosi poreikius ir esamus bei potencialius lankytojus. Kiekvienas muziejus turi unikalią auditoriją, kuri priklauso nuo institucijos pobūdžio ir visuomenės ypatybių. Muziejaus aplinkoje daug įvairių šaltinių, įtakojančių pažinimą ir jais gali naudotis ne tik formalaus mokymo institucijų auklėtiniai, bet ir atskiri individai, šeimos bei kitos socialinės grupės5. Visgi pagrindiniais muziejų lankytojais išlieka moksleiviai. Užsienio (Didžiosios Britanijos, JAV, Danijos, Vokietijos ir kt.) muziejai aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis. Toks bendradarbiavimas ypač suaktyvėjo prieš 20-30 metų į mokymo programas įtraukus muziejų lankymą. Pasak Davido Andersono, toks poreikis atsirado pastebėjus, kad moksleiviai nesugeba pažvelgti į buvusius įvykius ir istorinius šaltinius iš praeities žmonių perspektyvos. Ši empatijos problema iškilo dėl to, kad dabartinės socialinės, kultūrinės ir politinės vertybės labai skiriasi nuo anksčiau gyvenusių žmonių, todėl moksleiviai negali visiškai įsijausti į istorines asmenybes. Dėl to buvo pasiūlyta dirbti su originaliais istorijos objektais ne mokyklinėje aplinkoje6. Mokiniai, studijuodami tam tikras temas, turi naudotis istoriniais faktais: pirminiais ir antriniais rašytiniais šaltiniais, statistine ir vaizdine medžiaga, žmogaus sukurtais daiktais, knygomis ir žodžiu perduodama informacija. Muziejai kaip tik tinkami tokiam moksleivių ugdymui.

Howard Gardner teigia, kad neformali (nemokyklinė), jauki ir prasminga muziejinė aplinka yra artimesnė šiandienos vaikų poreikiams nei nekontekstuali aplinka ir formalūs mokymo metodai mokykloje7.

Muziejus gali informuoti lankytojus įvairiais būdais: per eksponatus, garsus ir vaizdus įtraukdami juos į diskusijas apie praeitį, kviesdami juos vaidinti, mokydami naujų įgūdžių. Kūrybingiausi projektai yra tie, kuriuose su vaikais muziejuje praktiškai dirba menininkai ir rašytojai, istorinėse vietovėse rodomi vaidinimai, muziejininkai perteikia ekspozicijų dvasią, vyksta praktiniai užsiėmimai naudojant istorinius artefaktus bei kūrybiniai kursai mokytojams. Muziejai gali pasiūlyti tarpdalykinės programas, pavyzdžiui, istoriją sieti su mokslo ir technikos pažanga, kalbą sieti su menu. Kai šie užsiėmimai organizuojami muziejuose, jie tampa svarbiu instrumentu skatinti vaizduotę ir interesus. Prisilietimas, ženklas, garsas ir istorija nukreipia į praeitį ir patvirtina jos realumą. Senelių ir vyresnių draugų atsiminimai įgauna naują prasmę. Visos šios galimybės muziejuje leidžia moksleiviams pajusti praeitį ir dabartį ne knygose bei pagerinti mokymosi kokybę.

Kuriant muziejaus ir lankytojo ryšį svarbi ne tik įvairiapusė žodinė informacija, bet ir emocinį įspūdį sustiprinančios priemonės: reginys, muzika, garsas, įspūdis, lytėjimas, erdvė, bendravimas, ekspozicijos pateikimo būdai. Muziejuose pagrindiniu darbo metodu tampa rėmimasis žmogaus pojūčiais, nes žmogus geriausiai atsimena tai, ką pačiupinėjo ar padarė. Tai gana individualus kiekvieno muziejaus darbas, kadangi skiriasi muziejų specifika, eksponavimo galimybės bei eksponatų kokybė.

Edukacinį muziejaus pobūdį visada lemia ekspozicija – be jos panaudojimo sunkiai įsivaizduojama muziejaus veikla. Kartais siekiant geresnių rezultatų ekspozicijų salės specialiai rekonstruojamos, siekiama padaryti daugiau erdvės, kai kurios vitrinos paliekamos neuždengtos stiklu, kad būtų pasiektas vizualiai artimesnis kontaktas ne tik edukacinių programų dalyviams, bet ir kitiems muziejaus lankytojams. Tokiu būdu siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas įsisavinti dvasinės kultūros pagrindus, ugdyti būsimąjį tautos kultūros saugotoją ir kūrėją. Visuose muziejuose mokymosi galimybės priklauso ir nuo edukacinių programų, renginių, konferencijų, turimų technologijų (kompiuteriai, garso ir vaizdo technika, įrašai) bei nuo muziejininkų pasirengimo perteikti informaciją lankytojams.

Parodos yra vienas pagrindinių mokymosi šaltinių muziejuje. Tai puiki galimybė pamatyti muziejinius objektus ir susipažinti su muziejininkų sukauptomis kolekcijomis. Parodų dėka muziejininkai užmezga glaudesnius kontaktus su lankytojais. Būtent nuo parodų ir ekspozicijų priklauso muziejaus sėkmė ir reikalingumas visuomenei.

Didžiojoje Britanijoje manoma, kad parodos turėtų reprezentuoti visuomenės daugialypiškumą ir skatinti intelektualius pokalbius8. Be to, teigiama, kad anksčiau muziejuose būdavo siekiama išlaikyti neutralumą, stengtasi išvengti polemikos. Dabar tai keičiasi. Kai kurie muziejai bando parodyti, kad yra ir kitų pažinimo būdų nei vien tik paremtų objektyvia logika ir kviečia lankytojus patiems padaryti savo atradimus9. Parodų eksponavimo, kaip ir pačių muziejų tipų, galimybės yra labai įvairios. Parodos gali būti nuosaikios, parengtos kontempliacijai skatinti, gali būti  kuriama teatrinė erdvė, kurioje lankytojas gali išgyventi praeities įvykius.

Dinamiškiausias ir vienas efektyviausių mokymo būdų, taikomų dabartiniuose muziejuose yra edukacinės programos. Aktyvi lankytojų veikla, paremta atradimų džiaugsmu ir patirties įgijimu, tampa viena svarbiausių edukacinės muziejaus veiklos sferų. Svarbiu postūmiu Lietuvos muziejų švietėjiškoje veikloje, suaktyvinusiu muziejų edukacinių programų rengimą, tapo 1996 m. pavasarį Nidoje surengtas seminaras „Muziejai: edukacinės veiklos kryptys ir perspektyvos“, kuriame mokomąsias programas pristatė Didžiosios Britanijos Hempšyro grafystės muziejininkai. Tais pačiais metais Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centre vykusiame  seminare „Mokomosios programos muziejuose“ savo darbo patirtimi dalijosi Švedijos muziejininkai. Lietuvos muziejų edukacines programas palaiko, inicijuoja ir skatina Atviros Lietuvos fondas, kuris nuo 1996 m. aktyviai jas remia ir finansuoja.

Visos edukacinės programos turėtų būti įgyvendinamos muziejaus ekspozicijose tarp originalių meno darbų bei artefaktų. Praktikoje šis reikalavimas kol kas neįgyvendinamas. Kai kuri aktyvi veikla, pavyzdžiui, dramos ar praktinių įgūdžių užsiėmimai, kurie yra labai efektyvūs įsiminimo atžvilgiu, gali pakenkti eksponatams arba trukdyti kitiems lankytojams. Tokiems užsiėmimams organizuoti reikalinga edukacinė klasė. Ši klasė taip pat gali būti naudojama pasirengimui aplankyti ekspozicijas arba diskusijoms po apsilankymo10. Kiekvienam muziejui reikalinga mažiausiai viena edukacinė klasė. Tačiau muziejininkai ir mokytojai turėtų nepamiršti, kad muziejus yra ideali vieta neformaliam mokymui ir kad efektyviausią mokymą muziejus gali organizuoti ne klasėje, o ekspozicijose.

Edukacinių renginių pagrindas – aktyvus lankytojo ir eksponato santykis. Istorijos, gamtos, technikos muziejų kolekcijose dažnai yra sukaupta nemažai vienarūšių eksponatų. Tai leidžia dalį jų sėkmingai panaudoti edukaciniam procesui: susipažinti su jų veikimo ar pagaminimo (atsiradimo) principais, lytėti, mokytis jais dirbti. Meno ir memorialinių muziejų kolekcijų pagrindą sudaro vienetiniai eksponatai, kurių tiesioginis lytėjimas ar naudojimas pagal paskirtį (pavyzdžiui, baldų) yra negalimas dėl pačių eksponatų išsaugojimo. Todėl meno muziejuose kuriamos edukacinės programos, kurių pagrindą sudaro meno kūrinių analizė (kompozicijos, spalvų derinimo, atlikimo technikos ir pan. nagrinėjimas) bei savo kūrinio, remiantis šiomis analizėmis, sukūrimas. Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai lytėjimo problemą susipažįstant su meno kūriniu ėmėsi spręsti parengdami projektą „Pažinkime meną pojūčiais“. Šio projekto tikslas – taktilinės ekspozicijos įrengimas Lietuvos dailės muziejuje ir jos pritaikymas regos negalią turintiems žmonėms. Tačiau šis projektas – puikus pavyzdys, kaip galima rengti edukacines programas ir regintiems muziejaus lankytojams.

Kuriant edukacines programas susiduriama su reikšminga problema – viena edukacinė programa gali būti taikoma tik tam tikrai daliai lankytojų. Todėl muziejai privalo pasirinkti, kurios iš jų bus plėtojamos ir atstovaus lankytojų bei muziejaus svarbiausiems interesams11. Sėkmingo edukacinių programų įgyvendinimo esminis veiksnys yra kiekvienos temos paruošimo mastas ir turimi ištekliai. Todėl būtina aiškiai apsibrėžti, kokia tema pasirenkama, kokie keliami tikslai, kokioms grupėms ji bus skirta.

Muziejų ekspozicijas ir edukacinę veiklą gali papildyti kultūriniai renginiai – festivaliai, šventės, šokio bei teatro programos, filmų peržiūros.

Didžioji dalis muziejų savo veikloje sėkmingai taiko kino ir video filmų peržiūras. Dokumentika labiau vertintina patikimumo atžvilgiu, o meniniai filmai skatina žiūrovus, ypač paauglius, identifikuotis su filmų personažais, juose atpažinti save patį, perimti juose deklaruojamas vertybes. Kaip rodo kai kurių Vakarų istorijos didaktikų praktika, paauglių mėgiamus meninius filmus sureikšminus kaip istorinės sąmonės šaltinius ir juos analizuojant, galima padidinti mokymosi efektyvumą, išmokyti kritiškumo tokio pobūdžio informacijos atžvilgiu12. Tačiau tai yra didelės investicijos ir jos atsiperka tik tuomet, jei papildomai rodomi filmai, nesusiję su muziejaus specifika.

Amerikoje be įprastų filmų, ypač populiarios kompiuterinės teatro programos, kuriose svarbiausią vaidmenį vaidina muziejaus kolekcijų eksponatai ar kopijos, kuriuos pagyvina aktorių balsai arba, pasitelkus vaizduotę, jie prikeliami naujam gyvenimui13.

Kita galimybė pagyvinti muziejaus veiklą yra spektakliai bei lankytojų aptarnavimas persirengus istorinio laikotarpio drabužiais. Pasak G.D.Lord ir B.Lord, tokie pasirodymai ypač patrauklūs vasarą, kuomet papildomai samdomi studentai aktoriai. Persirengę studentai vaidina tam tikro istorinio laikotarpio asmenybes bei atsakinėja į lankytojų klausimus apie tą laikmetį14. Lietuvos muziejuose toks lankytojų aptarnavimo būdas dar nėra siūlomas, tačiau sėkmingai organizuojamos „gyvosios“ archeologijos, istorijos, amatų dienos, rodomi spektakliai, susiję su istorinių asmenybių gyvenimu, kūryba ir jų gyventu laikotarpiu.

Daug naujų galimybių muziejams atveria ir sparti informacinių technologijų plėtra. Muziejai gali pradėti naudoti naujas technologijas, plėtodami „gyvas“ galerijas – tokias, kurios būtų daug efektyvesnės, interaktyvios, pritaikytos individo reikmėms ir atitiktų šiuolaikinį mąstymą bei kultūrą15.

Lietuvos muziejai susiduria su didelėmis finansinėmis problemomis norėdami kurti interaktyvias multimedijos sistemas. Tačiau nors ir turi daug kitokių informacijos pateikimo būdų, muziejai, atsižvelgdami į šiuolaikinės visuomenės poreikius, turi rūpintis ir naujų technologijų siūlomais privalumais. Tai yra būtina siekiant išlaikyti muziejaus kaip pramogų ir mokymo įstaigos statusą, kadangi lankytojai į muziejų ateina tikėdamiesi augančio naujų technologijų lygio, kaip ir kitose institucijose. Naujos technologijos siūlo reikšmingų naujovių savarankiškam mokymuisi ir išskirtinių galimybių individualiam ir bendram mokymuisi virtualioje terpėje, kontroliuojant ir padedant muziejams. Muziejaus katalogų duomenys multimedijos sistemų dėka gali būti animuojami, įvairaus amžiaus bei poreikių interesantai pritraukiami skirtingais informacijos pateikimo lygiais16.

Kompiuteriai ir multimedijos įranga turėtų būti statomi ekspozicijose ar šalia jų, siekiant suteikti papildomą, kontekstinę informaciją. Šiose sistemose turėtų būti kataloginiai duomenys apie objektą, juose lankytojai galėtų rasti užduočių, žaidimų, kurie paaiškina procesus, parodos koncepcijas ir principus17. Informacijos kiekis, pateikiamas šiuo būdu, gali būti daug didesnis nei pateikiama muziejaus ekspozicijų etiketėse. Lietuvoje tokiu būdu pirmieji sėkmingai informaciją pateikia Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus muziejininkai Klaipėdos pilies muziejuje.

Muziejaus informacija turi būti pasiekiama ir nelankant muziejaus. Dauguma besidominčiųjų siekia autentiškos mokymosi medžiagos prieinamomis ir lengvai pasiekiamomis formomis. Todėl aktualiu informacijos šaltiniu tampa videofilmai, kompaktinės plokštelės, interneto puslapiai. Naudodami interaktyvias prezentacijas, besimokantieji gali gauti informacijos, pateiktos daugybe skirtingų būdų (tekstai, muzika, pasakojimai, fotografijos, animacija, videomedžiaga), be to, jie gali mokytis norimu tempu bei sutelkti dėmesį į jiems labiausiai rūpimus klausimus18. Informacija apie muziejaus turimus išteklius informacinių technologijų dėka gali paskatinti visuomenės norą apsilankyti muziejuje, kadangi būtų siekiama iš arčiau pažinti autentiškus objektus.

Muziejaus informacijos pateikimas naujų informacinių technologijų pagalba – tai plačios ir dar neišnaudotos Lietuvos muziejų galimybės, kurios artimiausiais metais turėtų būti intensyviai plėtojamos atsižvelgiant į turimus specialistus ir finansinius išteklius.

 

Išvados:

Svarbiausias argumentas mokymosi muziejuje naudai yra tas, kad muziejuose mokomasi iš pirminių informacijos šaltinių. Muziejų edukacinė veikla grindžiama bendrosiomis pedagogikos ir psichologijos teorijomis. Mokymo procesuose naudojamasi kelių mokymo metodų sinteze: tarpusavyje derinamos ekskursijos, aiškinimas, diskusijos, žaidimai, vaidinimai, praktinis darbas. Dinamiškiausias ir vienas efektyviausių mokymo būdų, taikomų dabartiniuose muziejuose, edukacinės programos.

Muziejai, nors ir turėdami daug kitokių informacijos pateikimo būdų, atsižvelgdami į šiuolaikinės visuomenės poreikius, turi rūpintis naujų informacinių technologijų diegimu ir jų pritaikymu visuomenės mokymosi poreikiams.

 

Išnašos:

1. Herles D. Das Museum und die Dinge. Wissenschanft. Präsentation. Pädagogik. Frankfurt/New York: Campus Verlag, 1996. P. 229.

2. Ten pat. P. 229.

3. Anderson D. A Common Wealth: Museums and Learning in the United Kingdom. Printed in the UK for the Department of National Heritage. DNHJ0178AR March 1997. P. 154.

4. Ten pat. P. 43.

5. Ten pat. P. 4.

6. Ten pat. P. 158.

7. Ten pat. P. 5.

8. Ten pat. P. 23.

9. Ten pat. P. 23.

10. Lord G. D.;  Lord B. The Manual of Museum Management. USA, Walnut Creek: Altamira Press,1997. P. 173.

11. Anderson D. A Common Wealth: Museums and Learning in the United Kingdom. Printed in the UK for the Department of National Heritage. DNHJ0178AR March 1997. P. 154.

12. Schneider G. Film als Unterricht. Handbuch Medien im Geschichtunterricht. Düsseldorf, 1986. P. 525-530.

13. Lord G. D.;  Lord B. The Manual of Museum Management. USA, Walnut Creek: Altamira Press,1997. P. 173.

14. Ten pat.  P. 173.

15. Anderson D. A Common Wealth: Museums and Learning in the United Kingdom. Printed in the UK for the Department of National Heritage. DNHJ0178AR March 1997. P. 27.

16. Lord G. D.;  Lord B. The Manual of Museum Management. USA, Walnut Creek: Altamira Press,1997. P. 77.

17. Ten pat.  P. 108.

18. Hurley R. Multimedia and the museum of the future. Museum visitor:  British Association of Friends of Museums Journal. 1995-. Manchester, M41 9JG, 1995-. No. 11. P. 15.                                ¢

 

Opportunities and Forms of Learning in the Museums

 

Renata BALTRŪNAITĖ

Maironis Museum of Lithuanian Literature

 

Museums are different from the other educational institutions as they have different, specific forms and means of the presentation of information, opportunities of learning. The status of the museum, as specific training institution, is influenced by few main factors:

Museum gives the opportunity to learn from and to study the primary cultural phenomena,

Expositions of the museums do open human culture of different epochs,

Opening the variety of the world, museums do strengthen the openness of the society and understanding of the historical and cultural otherness,

Expositions of the museums do help to reflect the stream of the time, thanks to museum expositions the historical consciousness is the process of formation,

Learning in the museums is based on the rule of voluntary participation, also, it is good form to spend free time; that’s, why the function of the museum could be understood, also, as the opportunity for self-education,

Museum, doing interpretation of its collections, could stimulate the feeling of the value and satisfaction of oneself, could give new knowledge for visitors.

 

Contact: Renata Baltrūnaitė

Maironis Museum of Lithuanian Literature

13 Rotušės Sq, LT-44279 Kaunas.

Tel./Fax: (+370) 37 207477.

E-mail: maironiomuziejus@takas.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13