Mokymosi muziejuose
galimybės ir formos
Renata BALTRŪNAITĖ
Maironio lietuvių literatūros
muziejus
|
Edukacinis projektas „Džiazuojantis estampas“
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų
galerijoje. L. Valužienės nuotr. |
|
Žemaitiško etnomuzikavimo ir liaudies amatų
vasaros kursai Kelmės krašto muziejuje. Nuotr. iš muziejaus
archyvo. |
|
Lipdymas iš molio. Edukacinės programos autoriai
Anykščių A. Baranausko-A. Vienuolio-Žukausko memorialinio
muziejaus muziejininkai. A. Jonušio nuotr. |
|
Amatų diena Panevėžyje. Kibirėlių iš liepos žievės
gamybą demonstruoja „Aušros“ muziejaus muziejininkės A. Šapaitė ir
B. Salatkienė. Nuotr. Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo. |
|
Viduramžių šventė Trakų pusiasalio pilyje.
Puodžius D. Strazdas ir jo jaunasis mokinys. V.Neliubino nuotr. |
Šiuolaikinėje visuomenėje
egzistuoja daug institucijų, skirtų mokymui: ikimokyklinės įstaigos,
mokyklos, kolegijos,
universitetai, profesinio tobulinimosi centrai, bibliotekos, įvairūs
kursai ir kt. Muziejai yra viena iš jų. Tačiau muziejai išsiskiria iš
kitų institucijų savo specifika, tai yra informacijos pateikimo būdais,
mokymosi galimybėmis.
Muziejaus, kaip išskirtinės
mokymosi institucijos, statusą lemia keletas pagrindinių veiksnių:
1. Muziejuose mokomasi iš pirminių
kultūros šaltinių. Mokymasis muziejuje unikalus tuo, kad yra tiesiogiai
kontaktuojama su realiu objektu, dokumentu, meno dirbiniu. Šios
galimybės neturi jokios kitos mokymo institucijos;
2. Muziejaus ekspozicijomis
atskleidžiama įvairių amžių žmonių kultūra. Šiuolaikinės visuomenės
lyginimas su istoriniais faktais muziejuose suteikia galimybę suvokti,
kaip evoliucionuoja visos kultūros;
3. Atskleisdami pasaulio
daugialypiškumą muziejai stiprina visuomenės atvirumą ir supratimą
istoriniam ar kultūriniam kitoniškumui. Lankytojai skatinami kritiškai
permąstyti savas sampratas, gerbti kitokias nuomones;
4. Muziejaus ekspozicijos padeda
suvokti laiko tėkmę, jų dėka formuojama istorinė sąmonė1
;
5. Mokantis muziejuje
vadovaujamasi savanoriškumo principu, be to, tai puiki laisvalaikio
praleidimo forma, todėl muziejaus funkcija gali būti suprantama ir kaip
pasiūlymas saviauklai2;
6. Muziejus, interpretuodamas savo
kolekcijas, gali skatinti lankytojų savos vertės bei pasitenkinimo
pajautimą ir suteikti jiems naujų žinių3.
Siekdami būti efektyviomis mokymo
institucijomis, muziejai turi sudaryti galimybes visiems norintiems
plėtoti savo žinias nuo ankstyvos vaikystės iki senyvo amžiaus. Muziejai
saugo savo išteklius visiems žmonėms, įskaitant ir tuos žmones, kurių
įgūdžiai ir kūryba sukūrė šiuos eksponatus, dabartinius lankytojus bei
ateities kartas, kurioms šių žinių gali prireikti kuriant jų visuomenes4
.
Pirmiausia muziejus turėtų
išsiaiškinti mokymosi poreikius ir esamus bei potencialius lankytojus.
Kiekvienas muziejus turi unikalią auditoriją, kuri priklauso nuo
institucijos pobūdžio ir visuomenės ypatybių. Muziejaus aplinkoje daug
įvairių šaltinių, įtakojančių pažinimą ir jais gali naudotis ne tik
formalaus mokymo institucijų auklėtiniai, bet ir atskiri individai,
šeimos bei kitos socialinės grupės5.
Visgi pagrindiniais muziejų lankytojais išlieka moksleiviai. Užsienio
(Didžiosios Britanijos, JAV, Danijos, Vokietijos ir kt.) muziejai
aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis. Toks bendradarbiavimas ypač
suaktyvėjo prieš 20-30 metų į mokymo programas įtraukus muziejų lankymą.
Pasak Davido Andersono, toks poreikis atsirado pastebėjus, kad
moksleiviai nesugeba pažvelgti į buvusius įvykius ir istorinius
šaltinius iš praeities žmonių perspektyvos. Ši empatijos problema iškilo
dėl to, kad dabartinės socialinės, kultūrinės ir politinės vertybės
labai skiriasi nuo anksčiau gyvenusių žmonių, todėl moksleiviai negali
visiškai įsijausti į istorines asmenybes. Dėl to buvo pasiūlyta dirbti
su originaliais istorijos objektais ne mokyklinėje aplinkoje6.
Mokiniai, studijuodami tam tikras temas, turi naudotis istoriniais
faktais: pirminiais ir antriniais rašytiniais šaltiniais, statistine ir
vaizdine medžiaga, žmogaus sukurtais daiktais, knygomis ir žodžiu
perduodama informacija. Muziejai kaip tik tinkami tokiam moksleivių
ugdymui.
Howard Gardner teigia, kad
neformali (nemokyklinė), jauki ir prasminga muziejinė aplinka yra
artimesnė šiandienos vaikų poreikiams nei nekontekstuali aplinka ir
formalūs mokymo metodai mokykloje7.
Muziejus gali informuoti
lankytojus įvairiais būdais: per eksponatus, garsus ir vaizdus
įtraukdami juos į diskusijas apie praeitį, kviesdami juos vaidinti,
mokydami naujų įgūdžių. Kūrybingiausi projektai yra tie, kuriuose su
vaikais muziejuje praktiškai dirba menininkai ir rašytojai, istorinėse
vietovėse rodomi vaidinimai, muziejininkai perteikia ekspozicijų dvasią,
vyksta praktiniai užsiėmimai naudojant istorinius artefaktus bei
kūrybiniai kursai mokytojams. Muziejai gali pasiūlyti tarpdalykinės
programas, pavyzdžiui, istoriją sieti su mokslo ir technikos pažanga,
kalbą sieti su menu. Kai šie užsiėmimai organizuojami muziejuose, jie
tampa svarbiu instrumentu skatinti vaizduotę ir interesus.
Prisilietimas, ženklas, garsas ir istorija nukreipia į praeitį ir
patvirtina jos realumą. Senelių ir vyresnių draugų atsiminimai įgauna
naują prasmę. Visos šios galimybės muziejuje leidžia moksleiviams
pajusti praeitį ir dabartį ne knygose bei pagerinti mokymosi kokybę.
Kuriant muziejaus ir lankytojo
ryšį svarbi ne tik įvairiapusė žodinė informacija, bet ir emocinį įspūdį
sustiprinančios priemonės: reginys, muzika, garsas, įspūdis, lytėjimas,
erdvė, bendravimas, ekspozicijos pateikimo būdai. Muziejuose pagrindiniu
darbo metodu tampa rėmimasis žmogaus pojūčiais, nes žmogus geriausiai
atsimena tai, ką pačiupinėjo ar padarė. Tai gana individualus kiekvieno
muziejaus darbas, kadangi skiriasi muziejų specifika, eksponavimo
galimybės bei eksponatų kokybė.
Edukacinį muziejaus pobūdį visada
lemia ekspozicija – be jos panaudojimo sunkiai įsivaizduojama muziejaus
veikla. Kartais siekiant geresnių rezultatų ekspozicijų salės specialiai
rekonstruojamos, siekiama padaryti daugiau erdvės, kai kurios vitrinos
paliekamos neuždengtos stiklu, kad būtų pasiektas vizualiai artimesnis
kontaktas ne tik edukacinių programų dalyviams, bet ir kitiems muziejaus
lankytojams. Tokiu būdu siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas
įsisavinti dvasinės kultūros pagrindus, ugdyti būsimąjį tautos kultūros
saugotoją ir kūrėją. Visuose muziejuose mokymosi galimybės priklauso ir
nuo edukacinių programų, renginių, konferencijų, turimų technologijų
(kompiuteriai, garso ir vaizdo technika, įrašai) bei nuo muziejininkų
pasirengimo perteikti informaciją lankytojams.
Parodos yra vienas pagrindinių
mokymosi šaltinių muziejuje. Tai puiki galimybė pamatyti muziejinius
objektus ir susipažinti su muziejininkų sukauptomis kolekcijomis. Parodų
dėka muziejininkai užmezga glaudesnius kontaktus su lankytojais. Būtent
nuo parodų ir ekspozicijų priklauso muziejaus sėkmė ir reikalingumas
visuomenei.
Didžiojoje Britanijoje manoma, kad
parodos turėtų reprezentuoti visuomenės daugialypiškumą ir skatinti
intelektualius pokalbius8.
Be to, teigiama, kad anksčiau muziejuose būdavo siekiama išlaikyti
neutralumą, stengtasi išvengti polemikos. Dabar tai keičiasi. Kai kurie
muziejai bando parodyti, kad yra ir kitų pažinimo būdų nei vien tik
paremtų objektyvia logika ir kviečia lankytojus patiems padaryti savo
atradimus9.
Parodų eksponavimo, kaip ir pačių muziejų tipų, galimybės yra labai
įvairios. Parodos gali būti nuosaikios, parengtos kontempliacijai
skatinti, gali būti kuriama teatrinė erdvė, kurioje lankytojas gali
išgyventi praeities įvykius.
Dinamiškiausias ir vienas
efektyviausių mokymo būdų, taikomų dabartiniuose muziejuose yra
edukacinės programos. Aktyvi lankytojų veikla, paremta atradimų
džiaugsmu ir patirties įgijimu, tampa viena svarbiausių edukacinės
muziejaus veiklos sferų. Svarbiu postūmiu Lietuvos muziejų švietėjiškoje
veikloje, suaktyvinusiu muziejų edukacinių programų rengimą, tapo 1996
m. pavasarį Nidoje surengtas seminaras „Muziejai: edukacinės veiklos
kryptys ir perspektyvos“, kuriame mokomąsias programas pristatė
Didžiosios Britanijos Hempšyro grafystės muziejininkai. Tais pačiais
metais Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centre vykusiame
seminare „Mokomosios programos muziejuose“ savo darbo patirtimi dalijosi
Švedijos muziejininkai. Lietuvos muziejų edukacines programas palaiko,
inicijuoja ir skatina Atviros Lietuvos fondas, kuris nuo 1996 m.
aktyviai jas remia ir finansuoja.
Visos edukacinės programos turėtų
būti įgyvendinamos muziejaus ekspozicijose tarp originalių meno darbų
bei artefaktų. Praktikoje šis reikalavimas kol kas neįgyvendinamas. Kai
kuri aktyvi veikla, pavyzdžiui, dramos ar praktinių įgūdžių užsiėmimai,
kurie yra labai efektyvūs įsiminimo atžvilgiu, gali pakenkti eksponatams
arba trukdyti kitiems lankytojams. Tokiems užsiėmimams organizuoti
reikalinga edukacinė klasė. Ši klasė taip pat gali būti naudojama
pasirengimui aplankyti ekspozicijas arba diskusijoms po apsilankymo10.
Kiekvienam muziejui reikalinga mažiausiai viena edukacinė klasė. Tačiau
muziejininkai ir mokytojai turėtų nepamiršti, kad muziejus yra ideali
vieta neformaliam mokymui ir kad efektyviausią mokymą muziejus gali
organizuoti ne klasėje, o ekspozicijose.
Edukacinių renginių pagrindas –
aktyvus lankytojo ir eksponato santykis. Istorijos, gamtos, technikos
muziejų kolekcijose dažnai yra sukaupta nemažai vienarūšių eksponatų.
Tai leidžia dalį jų sėkmingai panaudoti edukaciniam procesui:
susipažinti su jų veikimo ar pagaminimo (atsiradimo) principais, lytėti,
mokytis jais dirbti. Meno ir memorialinių muziejų kolekcijų pagrindą
sudaro vienetiniai eksponatai, kurių tiesioginis lytėjimas ar naudojimas
pagal paskirtį (pavyzdžiui, baldų) yra negalimas dėl pačių eksponatų
išsaugojimo. Todėl meno muziejuose kuriamos edukacinės programos, kurių
pagrindą sudaro meno kūrinių analizė (kompozicijos, spalvų derinimo,
atlikimo technikos ir pan. nagrinėjimas) bei savo kūrinio, remiantis
šiomis analizėmis, sukūrimas. Lietuvos dailės muziejaus darbuotojai
lytėjimo problemą susipažįstant su meno kūriniu ėmėsi spręsti parengdami
projektą „Pažinkime meną pojūčiais“. Šio projekto tikslas – taktilinės
ekspozicijos įrengimas Lietuvos dailės muziejuje ir jos pritaikymas
regos negalią turintiems žmonėms. Tačiau šis projektas – puikus
pavyzdys, kaip galima rengti edukacines programas ir regintiems
muziejaus lankytojams.
Kuriant edukacines programas
susiduriama su reikšminga problema – viena edukacinė programa gali būti
taikoma tik tam tikrai daliai lankytojų. Todėl muziejai privalo
pasirinkti, kurios iš jų bus plėtojamos ir atstovaus lankytojų bei
muziejaus svarbiausiems interesams11.
Sėkmingo edukacinių programų įgyvendinimo esminis veiksnys yra
kiekvienos temos paruošimo mastas ir turimi ištekliai. Todėl būtina
aiškiai apsibrėžti, kokia tema pasirenkama, kokie keliami tikslai,
kokioms grupėms ji bus skirta.
Muziejų ekspozicijas ir edukacinę
veiklą gali papildyti kultūriniai renginiai – festivaliai, šventės,
šokio bei teatro programos, filmų peržiūros.
Didžioji dalis muziejų savo
veikloje sėkmingai taiko kino ir video filmų peržiūras. Dokumentika
labiau vertintina patikimumo atžvilgiu, o meniniai filmai skatina
žiūrovus, ypač paauglius, identifikuotis su filmų personažais, juose
atpažinti save patį, perimti juose deklaruojamas vertybes. Kaip rodo kai
kurių Vakarų istorijos didaktikų praktika, paauglių mėgiamus meninius
filmus sureikšminus kaip istorinės sąmonės šaltinius ir juos
analizuojant, galima padidinti mokymosi efektyvumą, išmokyti kritiškumo
tokio pobūdžio informacijos atžvilgiu12.
Tačiau tai yra didelės investicijos ir jos atsiperka tik tuomet, jei
papildomai rodomi filmai, nesusiję su muziejaus specifika.
Amerikoje be įprastų filmų, ypač
populiarios kompiuterinės teatro programos, kuriose svarbiausią vaidmenį
vaidina muziejaus kolekcijų eksponatai ar kopijos, kuriuos pagyvina
aktorių balsai arba, pasitelkus vaizduotę, jie prikeliami naujam
gyvenimui13.
Kita galimybė pagyvinti muziejaus
veiklą yra spektakliai bei lankytojų aptarnavimas persirengus istorinio
laikotarpio drabužiais. Pasak G.D.Lord ir B.Lord, tokie pasirodymai ypač
patrauklūs vasarą, kuomet papildomai samdomi studentai aktoriai.
Persirengę studentai vaidina tam tikro istorinio laikotarpio asmenybes
bei atsakinėja į lankytojų klausimus apie tą laikmetį14.
Lietuvos muziejuose toks lankytojų aptarnavimo būdas dar nėra siūlomas,
tačiau sėkmingai organizuojamos „gyvosios“ archeologijos, istorijos,
amatų dienos, rodomi spektakliai, susiję su istorinių asmenybių
gyvenimu, kūryba ir jų gyventu laikotarpiu.
Daug naujų galimybių muziejams
atveria ir sparti informacinių technologijų plėtra. Muziejai gali
pradėti naudoti naujas technologijas, plėtodami „gyvas“ galerijas –
tokias, kurios būtų daug efektyvesnės, interaktyvios, pritaikytos
individo reikmėms ir atitiktų šiuolaikinį mąstymą bei kultūrą15.
Lietuvos muziejai susiduria su
didelėmis finansinėmis problemomis norėdami kurti interaktyvias
multimedijos sistemas. Tačiau nors ir turi daug kitokių informacijos
pateikimo būdų, muziejai, atsižvelgdami į šiuolaikinės visuomenės
poreikius, turi rūpintis ir naujų technologijų siūlomais privalumais.
Tai yra būtina siekiant išlaikyti muziejaus kaip pramogų ir mokymo
įstaigos statusą, kadangi lankytojai į muziejų ateina tikėdamiesi
augančio naujų technologijų lygio, kaip ir kitose institucijose. Naujos
technologijos siūlo reikšmingų naujovių savarankiškam mokymuisi ir
išskirtinių galimybių individualiam ir bendram mokymuisi virtualioje
terpėje, kontroliuojant ir padedant muziejams. Muziejaus katalogų
duomenys multimedijos sistemų dėka gali būti animuojami, įvairaus
amžiaus bei poreikių interesantai pritraukiami skirtingais informacijos
pateikimo lygiais16.
Kompiuteriai ir multimedijos
įranga turėtų būti statomi ekspozicijose ar šalia jų, siekiant suteikti
papildomą, kontekstinę informaciją. Šiose sistemose turėtų būti
kataloginiai duomenys apie objektą, juose lankytojai galėtų rasti
užduočių, žaidimų, kurie paaiškina procesus, parodos koncepcijas ir
principus17.
Informacijos kiekis, pateikiamas šiuo būdu, gali būti daug didesnis nei
pateikiama muziejaus ekspozicijų etiketėse. Lietuvoje tokiu būdu
pirmieji sėkmingai informaciją pateikia Mažosios Lietuvos istorijos
muziejaus muziejininkai Klaipėdos pilies muziejuje.
Muziejaus informacija turi būti
pasiekiama ir nelankant muziejaus. Dauguma besidominčiųjų siekia
autentiškos mokymosi medžiagos prieinamomis ir lengvai pasiekiamomis
formomis. Todėl aktualiu informacijos šaltiniu tampa videofilmai,
kompaktinės plokštelės, interneto puslapiai. Naudodami interaktyvias
prezentacijas, besimokantieji gali gauti informacijos, pateiktos daugybe
skirtingų būdų (tekstai, muzika, pasakojimai, fotografijos, animacija,
videomedžiaga), be to, jie gali mokytis norimu tempu bei sutelkti dėmesį
į jiems labiausiai rūpimus klausimus18.
Informacija apie muziejaus turimus išteklius informacinių technologijų
dėka gali paskatinti visuomenės norą apsilankyti muziejuje, kadangi būtų
siekiama iš arčiau pažinti autentiškus objektus.
Muziejaus informacijos pateikimas
naujų informacinių technologijų pagalba – tai plačios ir dar
neišnaudotos Lietuvos muziejų galimybės, kurios artimiausiais metais
turėtų būti intensyviai plėtojamos atsižvelgiant į turimus specialistus
ir finansinius išteklius.
Išvados:
Svarbiausias argumentas mokymosi
muziejuje naudai yra tas, kad muziejuose mokomasi iš pirminių
informacijos šaltinių. Muziejų edukacinė veikla grindžiama bendrosiomis
pedagogikos ir psichologijos teorijomis. Mokymo procesuose naudojamasi
kelių mokymo metodų sinteze: tarpusavyje derinamos ekskursijos,
aiškinimas, diskusijos, žaidimai, vaidinimai, praktinis darbas.
Dinamiškiausias ir vienas efektyviausių mokymo būdų, taikomų
dabartiniuose muziejuose, edukacinės programos.
Muziejai, nors ir turėdami daug
kitokių informacijos pateikimo būdų, atsižvelgdami į šiuolaikinės
visuomenės poreikius, turi rūpintis naujų informacinių technologijų
diegimu ir jų pritaikymu visuomenės mokymosi poreikiams.
Išnašos:
1. Herles D. Das Museum und die
Dinge. Wissenschanft. Präsentation. Pädagogik. Frankfurt/New York:
Campus Verlag, 1996. P. 229.
2. Ten pat. P. 229.
3. Anderson D. A Common Wealth:
Museums and Learning in the United Kingdom. Printed in the UK for the
Department of National Heritage. DNHJ0178AR March 1997. P. 154.
4. Ten pat. P. 43.
5. Ten pat. P. 4.
6. Ten pat. P. 158.
7. Ten pat. P. 5.
8. Ten pat. P. 23.
9. Ten pat. P. 23.
10. Lord G. D.; Lord B. The
Manual of Museum Management. USA, Walnut Creek: Altamira Press,1997. P.
173.
11. Anderson D. A Common Wealth:
Museums and Learning in the United Kingdom. Printed in the UK for the
Department of National Heritage. DNHJ0178AR March 1997. P. 154.
12. Schneider G. Film als
Unterricht. Handbuch Medien im Geschichtunterricht. Düsseldorf, 1986. P.
525-530.
13. Lord G. D.; Lord B. The
Manual of Museum Management. USA, Walnut Creek: Altamira Press,1997. P.
173.
14. Ten pat. P. 173.
15. Anderson D. A Common Wealth:
Museums and Learning in the United Kingdom. Printed in the UK for the
Department of National Heritage. DNHJ0178AR March 1997. P. 27.
16. Lord G. D.; Lord B. The
Manual of Museum Management. USA, Walnut Creek: Altamira Press,1997. P.
77.
17. Ten pat. P. 108.
18. Hurley R. Multimedia and the
museum of the future. Museum visitor: British Association of Friends of
Museums Journal. 1995-. Manchester, M41 9JG, 1995-. No. 11. P.
15. ¢
Opportunities and Forms
of Learning in the Museums
Renata BALTRŪNAITĖ
Maironis Museum of Lithuanian
Literature
Museums are different from the
other educational institutions as they have different, specific forms
and means of the presentation of information, opportunities of learning.
The status of the museum, as specific training institution, is
influenced by few main factors:
Museum gives the opportunity to
learn from and to study the primary cultural phenomena,
Expositions of the museums do open
human culture of different epochs,
Opening the variety of the world,
museums do strengthen the openness of the society and understanding of
the historical and cultural otherness,
Expositions of the museums do help
to reflect the stream of the time, thanks to museum expositions the
historical consciousness is the process of formation,
Learning in the museums is based
on the rule of voluntary participation, also, it is good form to spend
free time; that’s, why the function of the museum could be understood,
also, as the opportunity for self-education,
Museum, doing interpretation of
its collections, could stimulate the feeling of the value and
satisfaction of oneself, could give new knowledge for visitors.
Contact: Renata Baltrūnaitė
Maironis Museum of Lithuanian
Literature
13 Rotušės Sq, LT-44279 Kaunas.
Tel./Fax: (+370) 37 207477.
E-mail:
maironiomuziejus@takas.lt