„LIETUVOS
MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3
Nauji muziejai, ekspozicijos
Dr. J. Basanavičiaus
memorialinis kambarys – naujas Signatarų namų darbo etapas
Erika KULIEŠIENĖ
Lietuvos nacionalinis muziejus,
Signatarų namai
„Aušros“ žurnalo 120-mečio proga
2003 m. lapkričio 23 d., jo leidėjo ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės
Akto signataro, mokslininko, gydytojo Jono Basanavičiaus gimimo dieną,
Signatarų namuose buvo atidarytas J. Basanavičiaus memorialinis
kambarys.
Kiekvieno lietuvio sąmonėje
Vasario 16-oji ir J. Basanavičius – tai du neatsiejami Lietuvos
valstybingumo simboliai. J. Basanavičiaus asmenybė šiandien mums
simbolizuoja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinį sąjūdį,
kurį vainikavo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo aktas.
J. Basanavičiaus visuomeninė veikla susijusi su visais svarbesniais to
meto lietuvybės darbais. Ekspozicija prasideda jau Signatarų namų
knygynėlyje. Tai dr. J. Basanavičiaus redaguota „Aušra“, kurioje jis
pirmasis kėlė tautinio apsisprendimo teisę; dr. V.Kudirkos redaguotas
„Varpas“, skelbęs socialinio teisingumo ir nepriklausomybės idėjas,
„Vilniaus žinios“, kurių leidėjai P.Vileišis, J. Basanavičius ir
J.Kriaučiūnas sušaukė krašto politines jėgas konsolidavusį suvažiavimą,
gavusį Didžiojo Vilniaus seimo vardą, kuriame pirmą kartą pareikalauta
Lietuvos autonomijos. Pirmoji lietuvių dailės paroda (1906 12 27 – 1907
01 09) ir Pirmoji lietuvių spaudos paroda (1914 06 8-16) – Lietuvių
mokslo draugijos, įkurtos 1907 m., J. Basanavičiaus ir Dailės draugijos
darbo vaisius – pristatytos plakatų ir nuotraukų reprodukcijomis.
Signatarų namų antro aukšto
ekspozicijoje pateikiama XX a. pradžios svarbiausių įvykių, kuriuose
aktyviai dalyvavo J. Basanavičius ir jo bendražygiai, apžvalga: spaudos
atgavimas, pirmasis lietuviškas laikraštis po spaudos atgavimo,
pirmosios lietuviškos spaustuvės, pirmosios lietuviškos dailės parodos,
Lietuvių mokslo draugijos veiklos apžvalga. Visa tai sukuria XX a.
pradžios atmosferą ir paruošia lankytoją įžengti į J. Basanavičiaus
kabinetą.
Didžioji dalis išlikusių J.
Basanavičiaus memorialinių baldų ir daiktų pirmą kartą buvo eksponuota
Lietuvos nacionaliniame muziejuje per 150-ąsias patriarcho gimimo
metines. Gausiai lankoma ekspozicija ir teigiami atsiliepimai parodė,
jog Lietuvos visuomenei reikalinga nuolatinė ekspozicija, pristatanti
šios iškilios asmenybės gyvenimą ir veiklą. Nuo šiol J. Basanavičiaus
memorialinis kambarys atrado savo nuolatinę vietą Signatarų namuose.
Memorialiniame kambaryje
eksponuojami autentiški J. Basanavičiaus darbo kambario baldai iš
Lietuvių mokslo draugijos, kurios patalpose, Gimnazijos g. 4 (dabar
A.Domaševičiaus 9) 1920-1927 metais gyveno ir dirbo J. Basanavičius. Po
mirties jo palikimas kartu su kitais draugijos rinkiniais buvo perkeltas
į Vileišių rūmus Antakalnyje. Šiuos daiktus per Pirmąjį Pasaulinį karą
ir sovietmečiu išsaugojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
žmonės, o antram gyvenimui prikėlė Lietuvos nacionalinio muziejaus
restauratoriai.
Ekspozicijoje nesiekta atkartoti
J. Basanavičiaus darbo kambario Lietuvių mokslo draugijoje interjero,
užfiksuoto visiems žinomoje 1927 m. fotografo M. Grossmano nuotraukoje.
Nuotraukos ir originalūs daiktai atspindi pagrindinius gydytojo,
politiko, visuomenininko, mokslininko gyvenimo aspektus. Rašomasis
stalas su raštinės reikmenimis, originalus kilimas, krėslas, mylima
pelėda ant impozantiškos kolonos, skėtis, lazdos, australietiškos vilnos
megztinis ir kitos mielos smulkmenos subtiliai praveria duris į privatų
signataro gyvenimą. Įdomūs eksponatai atspindi J. Basanavičiaus 25-erių
metų gyvenimą Bulgarijoje, kur 1879 m., baigęs Maskvos universiteto
Medicinos fakultetą ir gavęs gydytojo diplomą, buvo pakviestas dirbti į
ką tik nepriklausomybę paskelbusią Bulgariją, Lom Palankos miestelį.
Tapyti paveikslėliai su Lomo vaizdais, gydytojo kabineto iškaba,
plačiabrylė juodo fetro skrybėlė, pensnė, daktaro krepšys, nuotrauka,
kurioje Lomo ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas J.
Basanavičius nufotografuotas su ligoninės gydytojais, leidžia gyvai
įsivaizduoti jaunąjį gydytoją.
Dirbdamas gydytoju, visą savo
laisvalaikį skyrė lituanistikai: lietuvių kalbai, literatūrai,
etnografijai ir ypač istorijai. Kambaryje eksponuojamos verpstės,
tautinės juostos pristato J. Basanavičių kaip lietuvių etninės kultūros
tyrinėtoją. Jis sukūrė savo lietuvių kilmės hipotezę. Jai paremti ir
įrodyti skyrė daugiausia laiko ir darbo. 1880 m. „Naujajame keleivyje“
buvo išspausdinti jo straipsniai: „Atsiminkim!“, „Rubežiai ir skaitlius
Lietuvos tautos“, „Kam teks tėvynė mūsų“, „Kur dingo, Lietuva, tavo
didybė“ ir kt. 1881 m. „Naujajame keleivyje“ išspausdinti J.
Basanavičiaus rašiniai: „Apie kryžiokus“, „Apie įsteigimą Ragainės
pilies“, o M.Šerniaus „Lietuviškoje Ceitungoje“ – „Birutė“, „Apie
lietuvišką mokslo draugystę“, „Vai pabusk, o Lietuva!“ ir kt. 1882 m.
jis išvyko į užsienį gydytis. Pabuvojo Belgrade, Zagrebe, Vienoje, kur
dirbo universiteto bibliotekoje ir klinikose.
J. Basanavičiaus veikla ženkli
daugelyje svarbesnių nacionalinio atgimimo darbų. Ragindamas lietuviškos
spaudos leidėjus Rytprūsiuose labiau rūpintis tautiniu lietuvių budinimu
pats nenuleisdamas rankų kūrė „Aušrą“. 1883 m. išėjo pirmasis „Aušros“
numeris su J. Basanavičiaus prakalba. Šio numerio reprodukcija
eksponuojama Signatarų namų knygynėlyje.
Prahoje J. Basanavičius susipažino
su savo būsima žmona čekų vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. 1884 m.
Vienoje vedęs, išvyko dirbti į Elenos miestelį, po metų grįžo į Lom
Palanką. 1889 m. vasario 16 d. mirė mylima žmona. Ji palaidota Lom
Palankos kapinėse, kurias lankant ir užfiksuotas gedintis vyras prie
mylimos žmonos kapo. Šviesiam žmonos atminimui J. Basanavičius išsaugojo
vėduokles bei nežinomo dailininko nutapytą Elės portretą. Su šiais
daiktais signataras nesiskyrė visą gyvenimą. Portretas kabėjo pačioje
matomiausioje kabineto vietoje.
1887 m. rugpjūčio 7 d. bulgaras
A.Manoilovas dėl politinių motyvų pasikėsino į J. Basanavičiaus gyvybę
ir sunkiai jį sužeidė. Todėl ypač įdomi lazda, paverčiama šaltuoju
ginklu, su kuria daktaras, saugodamasis naujų išpuolių, niekada
nesiskyrė. J. Basanavičius daug keliavo: lankėsi Budapešte, Leipcige,
Dresdene, Vienoje. Šiose kelionėse daugiausia laiko skyrė sveikatai ir
mokslui. 1891 m. lapkričio 28 d. jis tapo Bulgarijos piliečiu.
Gyvendamas Varnoje, įstojo į Bulgarų demokratų partiją, 1899-1903 m.
buvo jos atstovas Varnos miesto taryboje.
1905 m. J. Basanavičius išėjo į
pensiją ir nelegaliai grįžo į Lietuvą. Visą savo turtą – knygas,
paveikslus, nuotraukas, etnografinę medžiagą ir kt. – jis į Lietuvą
atsigabeno kelioninėse skryniose; dvi jų eksponuojamos Signatarų
namuose.
Vilniuje, kuris XX amžiaus
pradžioje tapo lietuvių inteligentijos susibūrimo centru, J.
Basanavičius buvo visų kiek svarbesnių lietuviškų darbų dalyvis ir
sumanytojas. 1905 m. su kitais organizavo Vilniaus seimą, 1907 m.
įsteigė Lietuvių mokslo draugiją, pradėjo leisti žurnalą „Lietuvių
tauta“.
J. Basanavičius nepamiršo etninės
kultūros ir kalbos tyrinėjimų, Lietuvos istorinio paveldo, propagavo
būtinybę įsteigti nacionalinę biblioteką ir muziejų, kuriuos įvardino
Tautos namais. 1913 m. J. Basanavičius kartu su M.Yču, kaip Lietuvių
mokslo draugijos atstovai, išvyko į JAV rinkti aukų Tautos namams, ten
susitiko su daugelio lietuviškų visuomeninių ir šalpos organizacijų
nariais.
Vieni įdomiausių eksponatų yra
Amerikos lietuvių Birutės giedorių, Savitarpio šalpos ir kt. draugijų
nario ženkleliai, įteikti J. Basanavičiui susitikimų metu. Išleistuvių
vakare, įvykusiame Čikagoje, Shermano viešbutyje, Lietuvių mokslo
draugijos atstovai sėdėjo garbingiausioje vietoje. Šios kelionės metu
surinkta aukų Mokslo ir dailės draugijos namams įgyti 23 799,36
doleriai.
Grįžęs iš Amerikos, J.
Basanavičius vėl pasinėrė į mokslinį ir visuomeninį gyvenimą. Prasidėjus
Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje bet kokia politinė veikla buvo
sustabdyta, uždrausti lietuviški laikraščiai. Leidimą veikti gavo tik
1914 m. rugsėjo 27 d. įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo
šelpti. Draugijai vadovauti pavesta Centriniam komitetui, kurio darbo
biuras įsteigtas pirklio Kazimiero Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g.
30, išnuomotame bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26, Signatarų namai). Į
draugijos komitetą tarp kitų buvo išrinktas ir J. Basanavičius. Iš
pradžių jis dirbo Sanitarijos ir medicinos sekcijose kartu su A.
Smetona, M. Yču, D. Alseika, A. Vileišiu ir J. Bagdonu. Vėliau, įsteigus
specialią sekciją rusų visuomenei informuoti apie lietuvių padėtį, veikė
joje su S.Šilingu ir A.Smetona. Nors ši draugija tebuvo tik šelpimo
organizacija, okupacijos sąlygomis ji virto ir politinio gyvenimo
centru. Vėliau jos gaunamomis lėšomis buvo finansuojama ir Lietuvos
Tarybos veikla. Kaizerinei kariuomenei 1915 m. rudenį puolant Vilnių,
dalis Centrinio komiteto narių pasitraukė į Voronežą. Vilniuje likusiai
Komiteto daliai ėmė vadovauti A.Smetona, sekretoriauti – kun. P.Dogelis.
Politiniams reikalams svarstyti buvo išrinkti A. Smetona, S. Kairys, P.
Klimas, kun. J. Stankevičius ir J. Šaulys. Ši komiteto dalis palengva
peraugo į politinę grupę, kuri pradėjo rūpintis visais lietuvių
politiniais reikalais. J. Basanavičius persikėlė į Mokslo draugijos
patalpas – saugoti jų turto nuo grobstymo.
Draugijos centro komiteto nariai
1916 m. birželio 10 d. vokiečių okupacinei valdžiai įteikė du
memorandumus, kuriuos tarp kitų pasirašė ir J. Basanavičius. Juose
aiškiai pabrėžiamas jų tikslas – atkurti demokratiniais pagrindais
grindžiamą nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir Seimu.
Komitetas dėl lietuvių politinių reikalų tarėsi ne tik su vokiečių
okupacine valdžia, bet ir su Vokietijos centrine vyriausybe. Šios
veiklos rezultatas buvo Lietuvos Taryba, kuri ėmėsi atstovauti tautai ir
ginti Lietuvos politinius interesus. Organizacinis komitetas išrinko ir
pakvietė atstovus į konferenciją, įvykusią 1917 m. rugsėjo 18-22 d.
Vilniaus žiemos teatro patalpose (dabar – Rusų dramos teatras).
Ekspozicijoje rodomas J. Šaulio leidimas į Lietuvių konferenciją bei
dalyvio kaspinėlis. Fotografijose atspindėta to laiko dvasia leidžia
gyvai įsivaizduoti vieną svarbiausių Lietuvos istorijos momentų. Pirmąjį
posėdį prakalba pradėjo konferencijos garbės pirmininkas J.
Basanavičius. Lietuvių konferencijai Vilniuje įamžinti 1917 m. rugsėjo
18 d. buvo padarytos kelios fotografijos. Vienoje jų užfiksuotas
posėdžių salės vaizdas, kitoje – konferencijos prezidiumas bei
sekretoriatas. Po vėliava su Vyčiu matome ir dr.J. Basanavičių.
Konferencijos priimtoje rezoliucijoje buvo suformuluotas Lietuvos
nepriklausomybės siekis, kurį įgyvendinti buvo įpareigota rugsėjo 21 d.
išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba. Po pusės metų visi Tarybos nariai
tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.
Kaip jau minėta, Lietuvių draugija
nukentėjusiems dėl karo šelpti finansavo Lietuvos Tarybos veiklą, kuri
savo ruožtu turėjo atsiskaityti draugijos centriniam komitetui apie
atliktus darbus. Draugijos pirmininkas, Lietuvos Tarybos prezidiumo
pirmininkas A.Smetona taip yra įvertinęs šio komiteto reikšmę:
„Komitetas buvo lietuviams visuotiniame karo tvane Nojaus Arka [...] Per
jį gavo vokiečiai patirti, kas yra lietuviai ir ko jie siekia, per jį
tapo galima lietuvių konferencija ir galiausiai Lietuvos Taryba, pirmoji
rimta mūsų politinė organizacija, galėjusi pasisakyti reiškiant savo
tautos valią“.
Lietuvos Taryba neturėjo
nuolatinių patalpų. Pirmieji du I sesijos posėdžiai įvyko Lietuvių
mokslo draugijos patalpose, Lydos skersgatvyje 7. Kitų dviejų sesijų
posėdžiai vyko šv. Jurgio prospekte 24-6, erdviame Tarybos nario Jono
Vileišio bute. Tačiau po to, kai 1918 m. sausio 26 d. protestuodami
prieš Tarybos įsipareigojimus Vokietijai iš Tarybos pasitraukė
J.Vileišis, S.Kairys, S.Narutavičius ir M.Biržiška, Taryba persikėlė
posėdžiauti pas J. Basanavičių į Lietuvių mokslo draugiją (Aušros vartų
g. 21). Kadangi J. Basanavičius beveik nekūreno savo kabineto, buvo
nuspręsta posėdžius perkelti į Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti
patalpas (Didžiojoje g. 30). Čia Lietuvos Taryba posėdžiavo septynis
kartus: pirmasis posėdis įvyko 1918 m. vasario 12 d., o paskutinysis –
1918 m. vasario 16 d.
Po ilgų derybų vasario 15 d.,
sutikus balsuoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumento tekstą
be įsipareigojimų Vokietijai, „keturių opozicija“ grįžo. Kad
konsoliduotų Lietuvos Tarybą, vietoj A.Smetonos jos posėdžiui
pirmininkavo vyriausias amžiumi Tarybos narys J. Basanavičius.
1918 m. vasario 16 d. 11 val. ryto
Lietuvos Tarybos nariai susirinko Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl
karo šelpti centrinio komiteto pirmininko A.Smetonos kabinete. J.
Basanavičius iškilmingai perskaitė Lietuvos Tarybos nutarimą, nuo to
laiko vadinamą Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Už nutarimą balsavo visi
20 Tarybos narių ir abėcėlės tvarka jį pasirašė.
Šį nepaprastai svarbų Lietuvos
istorijos momentą galima tiesiog pajausti Signatarų namų ekspozicijoje,
parengtoje buvusiame komiteto pirmininko A. Smetonos kabinete. Kukliai
apstatytame kambaryje matome tik pačius reikalingiausius darbo kambariui
baldus. Manoma, kad būtent jie ir galėjo būti kabinete Nepriklausomybės
Akto pasirašymo metu. Lietuvos Tarybos narių – Nepriklausomybės Akto
signatarų fotografija, Lietuvos Tarybos prezidiumas, J. Basanavičiaus
laiškas popiežiui Benediktui V, kuriame dėkojama už rūpestį ir paramą
karo nualintai lietuvių tautai, Lietuvos aido, kuriame buvo
išspausdintas aktas, faksimilė sukuria 1918 m. vasario 16-osios
atmosferą.
Lietuvoje karo cenzūra neleido
viešai paskelbti Tarybos priimto Nepriklausomybės Akto. Lietuvos aido
22-asis numeris su šio dokumento tekstu buvo surinktas M. Kuktos
spaustuvėje. Suspėta išspausdinti tik kelis šimtus laikraščio
egzempliorių, tačiau juos vokiečių okupacinė administracija konfiskavo.
Todėl Akto tekstas P. Klimo iniciatyva buvo išspausdintas atskiruose
lapuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.
Lietuvos kelią į nepriklausomybę
atspindinti ekspozicija, kurios pagrindą sudaro J. Basanavičiaus
memorialinis ir Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto
pasirašymo kambariai, bus nuolat papildoma.
Greta J. Basanavičiaus kambario
įrengtas signatarų, vėliau tapusių diplomatais, kambarys. Jo
ekspozicijos pagrindą sudaro Vaclovo Dargužo dovanoti Vasario 16-osios
Akto signataro, Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jurgio
Šaulio baldai iš Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje. J.Šaulio portretą,
apdovanojimus, dienoraščius bei kitą gausią archyvinę medžiagą išsaugojo
J.Šaulio duktė Birutė Šaulytė-Čečkuvienė. J. Šaulio sūnėnas Česlovas
Tarvydas pasirūpino, kad ši gausi medžiaga pasiektų Lietuvą.
Eksponuojamą signataro, ilgamečio
Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje Petro Klimo fraką išsaugojo ir
Nacionaliniam muziejui padovanojo signataro sūnus P. Klimas. Greta puiki
O. Milošo, P. Klimo, S. Girdvainio fotografija, daryta Lietuvos
pasiuntinybėje Paryžiuje.
u Signatarų namuose vykusiame J.
Basanavičiaus kambario bei atnaujintos ekspozicijos atidaryme kalbėjo
Kovo 11-osios klubo prezidentas signataras Romas Gudaitis. Jo pateiktos
Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios paralelės išryškino laikmečių
panašumus bei skirtumus. Į renginį susirinkusi visuomenė galėjo
susipažinti su Nacionalinio muziejaus leidiniu, skirtu konferencijai ir
J. Basanavičiaus 150-osioms gimimo metinėms. Leidinyje pateikti
konferencijoje skaityti pranešimai, jis iliustruotas parodoje
eksponuojama medžiaga, atspindinčia įvairiapusę Jono Basanavičiaus
veiklą. Šį vertingą leidinį galima įsigyti Signatarų namų knygynėlyje.
Nuo 2003 m. gegužės 1-osios
Signatarų namai – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas yra organiška
Lietuvos istorijos ekspozicijos dalis.
Memorial Room of
Dr.Basanavičius – New Stage of the Work of the House of Signatories
Erika KULIEŠIENĖ
National Museum of Lithuania,
the House of Signatories
The memorial room of the signatory
of the Act of Independence of February 16-th, scientist, doctor Jonas
Basanavičius was open in Lithuanian National Museum’s brunch – the House
of Signatories, on the 120-th anniversary of the „Aušra“ magazine and
the birthday of it’s Publisher dr.Basanavičius.
This event is included into the
state program of the jubilee events dedicated to the getting back the
right of the Lithuanian publishing in Latin alphabet.
The personality of the
dr.Basanavičius today symbolizes the Lithuanian national movement of the
end of XIX – beginning of XX century, which culminated in the Act of the
Rebuild of the Independent Lithuanian State of February 16, 1918.
Lithuanian museologists introduce
visitors to the exposition that was opened two years ago in the memorial
room of dr. Basanavičius on his 150-th anniversary. There are personal
items and furniture of dr. Basanavičius displayed in the memorial room.
Contact: Erika Kuliešienė
National Museum of Lithuania,
the House of Signatories
26 Pilies str. LT-2001 Vilnius.
Tel.: (+370) 5 2314437.
Email: muziejus@lnm.lt,
signatarunamai@lnm.lt