<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

„LIETUVOS MUZIEJAI“ 2003 m. Nr. 3

 

Nauji muziejai, ekspozicijos

Dr. J. Basanavičiaus memorialinis kambarys – naujas Signatarų namų darbo etapas

Erika KULIEŠIENĖ

Lietuvos nacionalinis muziejus, Signatarų namai

 

„Aušros“ žurnalo 120-mečio proga 2003 m. lapkričio 23 d., jo leidėjo ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro, mokslininko, gydytojo Jono Basanavičiaus gimimo dieną, Signatarų namuose buvo atidarytas J. Basanavičiaus memorialinis kambarys.

Kiekvieno lietuvio sąmonėje Vasario 16-oji ir J. Basanavičius – tai du neatsiejami Lietuvos valstybingumo simboliai. J. Basanavičiaus asmenybė šiandien mums simbolizuoja XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinį sąjūdį, kurį vainikavo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. J. Basanavičiaus visuomeninė veikla susijusi su visais svarbesniais to meto lietuvybės darbais. Ekspozicija prasideda jau Signatarų namų knygynėlyje. Tai dr. J. Basanavičiaus redaguota „Aušra“, kurioje jis pirmasis kėlė tautinio apsisprendimo teisę; dr. V.Kudirkos redaguotas „Varpas“, skelbęs socialinio teisingumo ir nepriklausomybės idėjas, „Vilniaus žinios“, kurių leidėjai P.Vileišis, J. Basanavičius ir J.Kriaučiūnas sušaukė krašto politines jėgas konsolidavusį suvažiavimą, gavusį Didžiojo Vilniaus seimo vardą, kuriame pirmą kartą pareikalauta Lietuvos autonomijos. Pirmoji lietuvių dailės paroda (1906 12 27 – 1907 01 09) ir Pirmoji lietuvių spaudos paroda (1914 06 8-16) – Lietuvių mokslo draugijos, įkurtos 1907 m., J. Basanavičiaus ir Dailės draugijos darbo vaisius – pristatytos plakatų ir nuotraukų  reprodukcijomis.

Signatarų namų antro aukšto ekspozicijoje pateikiama XX a. pradžios svarbiausių įvykių, kuriuose aktyviai dalyvavo J. Basanavičius ir jo bendražygiai, apžvalga: spaudos atgavimas, pirmasis lietuviškas laikraštis po spaudos atgavimo, pirmosios lietuviškos spaustuvės, pirmosios lietuviškos dailės parodos, Lietuvių mokslo draugijos veiklos apžvalga. Visa tai sukuria XX a. pradžios atmosferą ir paruošia lankytoją įžengti į J. Basanavičiaus kabinetą.

D. Mukienės nuotraukose dr. J. Basanavičiaus memorialinio kambario ekspozicijos Signatarų namuose fragmentai

Didžioji dalis išlikusių J. Basanavičiaus memorialinių baldų ir daiktų pirmą kartą buvo eksponuota Lietuvos nacionaliniame muziejuje per 150-ąsias patriarcho gimimo metines. Gausiai lankoma ekspozicija ir teigiami atsiliepimai parodė, jog Lietuvos visuomenei reikalinga nuolatinė ekspozicija, pristatanti šios iškilios asmenybės gyvenimą ir veiklą. Nuo šiol J. Basanavičiaus memorialinis kambarys atrado savo nuolatinę vietą Signatarų namuose.

Memorialiniame kambaryje eksponuojami autentiški J. Basanavičiaus darbo kambario baldai iš Lietuvių mokslo draugijos, kurios patalpose, Gimnazijos g. 4 (dabar A.Domaševičiaus 9) 1920-1927 metais gyveno ir dirbo J. Basanavičius. Po mirties jo palikimas kartu su kitais draugijos rinkiniais buvo perkeltas į Vileišių rūmus Antakalnyje. Šiuos daiktus per Pirmąjį Pasaulinį karą ir sovietmečiu išsaugojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žmonės, o antram gyvenimui prikėlė Lietuvos nacionalinio muziejaus restauratoriai.

Ekspozicijoje nesiekta atkartoti J. Basanavičiaus darbo kambario Lietuvių mokslo draugijoje interjero, užfiksuoto visiems žinomoje 1927 m. fotografo M. Grossmano nuotraukoje. Nuotraukos ir originalūs daiktai atspindi pagrindinius gydytojo, politiko, visuomenininko, mokslininko gyvenimo aspektus. Rašomasis stalas su raštinės reikmenimis, originalus kilimas, krėslas, mylima pelėda ant impozantiškos kolonos, skėtis, lazdos, australietiškos vilnos megztinis ir kitos mielos smulkmenos subtiliai praveria duris į privatų signataro gyvenimą. Įdomūs eksponatai atspindi J. Basanavičiaus 25-erių metų gyvenimą Bulgarijoje, kur 1879 m., baigęs Maskvos universiteto Medicinos fakultetą ir gavęs gydytojo diplomą, buvo pakviestas dirbti į ką tik nepriklausomybę paskelbusią Bulgariją, Lom Palankos miestelį. Tapyti paveikslėliai su Lomo vaizdais, gydytojo kabineto iškaba, plačiabrylė juodo fetro skrybėlė, pensnė, daktaro krepšys, nuotrauka, kurioje Lomo ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas J. Basanavičius nufotografuotas su ligoninės gydytojais, leidžia gyvai įsivaizduoti jaunąjį gydytoją.

Dirbdamas gydytoju, visą savo laisvalaikį skyrė lituanistikai: lietuvių kalbai, literatūrai, etnografijai ir ypač istorijai. Kambaryje eksponuojamos verpstės, tautinės juostos pristato J. Basanavičių kaip lietuvių etninės kultūros tyrinėtoją. Jis sukūrė savo lietuvių kilmės hipotezę. Jai paremti ir įrodyti skyrė daugiausia laiko ir darbo. 1880 m. „Naujajame keleivyje“ buvo išspausdinti jo straipsniai: „Atsiminkim!“, „Rubežiai ir skaitlius Lietuvos tautos“, „Kam teks tėvynė mūsų“, „Kur dingo, Lietuva, tavo didybė“ ir kt. 1881 m. „Naujajame keleivyje“ išspausdinti J. Basanavičiaus rašiniai: „Apie kryžiokus“, „Apie įsteigimą Ragainės pilies“, o M.Šerniaus „Lietuviškoje Ceitungoje“ – „Birutė“, „Apie lietuvišką mokslo draugystę“, „Vai pabusk, o Lietuva!“ ir kt. 1882 m. jis išvyko į užsienį gydytis. Pabuvojo Belgrade, Zagrebe, Vienoje, kur dirbo universiteto bibliotekoje ir klinikose.

J. Basanavičiaus veikla ženkli daugelyje svarbesnių nacionalinio atgimimo darbų. Ragindamas lietuviškos spaudos leidėjus Rytprūsiuose labiau rūpintis tautiniu lietuvių budinimu pats nenuleisdamas rankų kūrė „Aušrą“. 1883 m. išėjo pirmasis „Aušros“ numeris su J. Basanavičiaus prakalba. Šio numerio reprodukcija eksponuojama Signatarų namų knygynėlyje.

Prahoje J. Basanavičius susipažino su savo būsima žmona čekų vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. 1884 m. Vienoje vedęs, išvyko dirbti į Elenos miestelį, po metų grįžo į Lom Palanką. 1889 m. vasario 16 d. mirė mylima žmona. Ji palaidota Lom Palankos kapinėse, kurias lankant ir užfiksuotas gedintis vyras prie mylimos žmonos kapo. Šviesiam žmonos atminimui J. Basanavičius išsaugojo vėduokles bei nežinomo dailininko nutapytą Elės portretą. Su šiais daiktais signataras nesiskyrė visą gyvenimą. Portretas kabėjo pačioje matomiausioje kabineto vietoje.

1887 m. rugpjūčio 7 d. bulgaras A.Manoilovas dėl politinių motyvų pasikėsino į J. Basanavičiaus gyvybę ir sunkiai jį sužeidė. Todėl ypač įdomi lazda, paverčiama šaltuoju ginklu, su kuria daktaras, saugodamasis naujų išpuolių, niekada nesiskyrė. J. Basanavičius daug keliavo: lankėsi Budapešte, Leipcige, Dresdene, Vienoje. Šiose kelionėse daugiausia laiko skyrė sveikatai ir mokslui. 1891 m. lapkričio 28 d. jis tapo Bulgarijos piliečiu. Gyvendamas Varnoje, įstojo į Bulgarų demokratų partiją, 1899-1903 m. buvo jos atstovas Varnos miesto taryboje.

1905 m. J. Basanavičius išėjo į pensiją ir nelegaliai grįžo į Lietuvą. Visą savo turtą – knygas, paveikslus, nuotraukas, etnografinę medžiagą ir kt. – jis į Lietuvą atsigabeno kelioninėse skryniose; dvi jų eksponuojamos Signatarų namuose.

Vilniuje, kuris XX amžiaus pradžioje tapo lietuvių inteligentijos susibūrimo centru, J. Basanavičius buvo visų kiek svarbesnių lietuviškų darbų dalyvis ir sumanytojas. 1905 m. su kitais organizavo Vilniaus seimą, 1907 m. įsteigė Lietuvių mokslo draugiją, pradėjo leisti žurnalą „Lietuvių tauta“.

J. Basanavičius nepamiršo etninės kultūros ir kalbos tyrinėjimų, Lietuvos istorinio paveldo, propagavo būtinybę įsteigti nacionalinę biblioteką ir muziejų, kuriuos įvardino Tautos namais. 1913 m. J. Basanavičius kartu su M.Yču, kaip Lietuvių mokslo draugijos atstovai, išvyko į JAV rinkti aukų Tautos namams, ten susitiko su daugelio lietuviškų visuomeninių ir šalpos organizacijų nariais.

Vieni įdomiausių eksponatų yra Amerikos lietuvių Birutės giedorių, Savitarpio šalpos ir kt. draugijų nario ženkleliai, įteikti J. Basanavičiui susitikimų metu. Išleistuvių vakare, įvykusiame Čikagoje, Shermano viešbutyje, Lietuvių mokslo draugijos atstovai sėdėjo garbingiausioje vietoje. Šios kelionės metu surinkta aukų Mokslo ir dailės draugijos namams įgyti 23 799,36 doleriai.

Grįžęs iš Amerikos, J. Basanavičius vėl pasinėrė į mokslinį ir visuomeninį gyvenimą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje bet kokia politinė veikla buvo sustabdyta, uždrausti lietuviški laikraščiai. Leidimą veikti gavo tik 1914 m. rugsėjo 27 d. įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Draugijai vadovauti pavesta Centriniam komitetui, kurio darbo biuras įsteigtas pirklio Kazimiero Štralio name Vilniuje, Didžiojoje g. 30, išnuomotame bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26, Signatarų namai). Į draugijos komitetą tarp kitų buvo išrinktas ir J. Basanavičius. Iš pradžių jis dirbo Sanitarijos ir medicinos sekcijose kartu su A. Smetona, M. Yču, D. Alseika, A. Vileišiu ir J. Bagdonu. Vėliau, įsteigus specialią sekciją rusų visuomenei informuoti apie lietuvių padėtį, veikė joje su S.Šilingu ir A.Smetona. Nors ši draugija tebuvo tik šelpimo organizacija, okupacijos sąlygomis ji virto ir politinio gyvenimo centru. Vėliau jos gaunamomis lėšomis buvo finansuojama ir Lietuvos Tarybos veikla. Kaizerinei kariuomenei 1915 m. rudenį puolant Vilnių, dalis Centrinio komiteto narių pasitraukė į Voronežą. Vilniuje likusiai Komiteto daliai ėmė vadovauti A.Smetona, sekretoriauti – kun. P.Dogelis. Politiniams reikalams svarstyti buvo išrinkti A. Smetona, S. Kairys, P. Klimas, kun. J. Stankevičius ir J. Šaulys. Ši komiteto dalis palengva peraugo į politinę grupę, kuri pradėjo rūpintis visais lietuvių politiniais reikalais. J. Basanavičius persikėlė į Mokslo draugijos patalpas – saugoti jų turto nuo grobstymo.

Draugijos centro komiteto nariai 1916 m. birželio 10 d. vokiečių okupacinei valdžiai įteikė du memorandumus, kuriuos tarp kitų pasirašė ir J. Basanavičius. Juose aiškiai pabrėžiamas jų tikslas – atkurti demokratiniais pagrindais grindžiamą nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir Seimu. Komitetas dėl lietuvių politinių reikalų tarėsi ne tik su vokiečių okupacine valdžia, bet ir su Vokietijos centrine vyriausybe. Šios veiklos rezultatas buvo Lietuvos Taryba, kuri ėmėsi atstovauti tautai ir ginti Lietuvos politinius interesus. Organizacinis komitetas išrinko ir pakvietė atstovus į konferenciją, įvykusią 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus žiemos teatro patalpose (dabar – Rusų dramos teatras). Ekspozicijoje rodomas J. Šaulio leidimas į Lietuvių konferenciją bei dalyvio kaspinėlis. Fotografijose atspindėta to laiko dvasia leidžia gyvai įsivaizduoti vieną svarbiausių Lietuvos istorijos momentų. Pirmąjį posėdį prakalba pradėjo konferencijos garbės pirmininkas J. Basanavičius. Lietuvių konferencijai Vilniuje įamžinti 1917 m. rugsėjo 18 d. buvo padarytos kelios fotografijos. Vienoje jų užfiksuotas posėdžių salės vaizdas, kitoje – konferencijos prezidiumas bei sekretoriatas. Po vėliava su Vyčiu matome ir dr.J. Basanavičių. Konferencijos priimtoje rezoliucijoje buvo suformuluotas Lietuvos nepriklausomybės siekis, kurį įgyvendinti buvo įpareigota rugsėjo 21 d. išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba. Po pusės metų visi Tarybos nariai tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.

Kaip jau minėta, Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti finansavo Lietuvos Tarybos veiklą, kuri savo ruožtu turėjo atsiskaityti draugijos centriniam komitetui apie atliktus darbus. Draugijos pirmininkas, Lietuvos Tarybos prezidiumo pirmininkas A.Smetona taip yra įvertinęs šio komiteto reikšmę: „Komitetas buvo lietuviams visuotiniame karo tvane Nojaus Arka [...] Per jį gavo vokiečiai patirti, kas yra lietuviai ir ko jie siekia, per jį tapo galima lietuvių konferencija ir galiausiai Lietuvos Taryba, pirmoji rimta mūsų politinė organizacija, galėjusi pasisakyti reiškiant savo tautos valią“.

Lietuvos Taryba neturėjo nuolatinių patalpų. Pirmieji du I sesijos posėdžiai įvyko Lietuvių mokslo draugijos patalpose, Lydos skersgatvyje 7. Kitų dviejų sesijų posėdžiai vyko šv. Jurgio prospekte 24-6, erdviame Tarybos nario Jono Vileišio bute. Tačiau po to, kai 1918 m. sausio 26 d. protestuodami prieš Tarybos įsipareigojimus Vokietijai iš Tarybos pasitraukė J.Vileišis, S.Kairys, S.Narutavičius ir M.Biržiška, Taryba persikėlė posėdžiauti pas J. Basanavičių į Lietuvių mokslo draugiją (Aušros vartų g. 21). Kadangi J. Basanavičius beveik nekūreno savo kabineto, buvo nuspręsta posėdžius perkelti į Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpas (Didžiojoje g. 30). Čia Lietuvos Taryba posėdžiavo septynis kartus: pirmasis posėdis įvyko 1918 m. vasario 12 d., o paskutinysis – 1918 m. vasario 16 d. 

Po ilgų derybų vasario 15 d., sutikus balsuoti už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumento tekstą be įsipareigojimų Vokietijai, „keturių opozicija“ grįžo. Kad konsoliduotų Lietuvos Tarybą, vietoj A.Smetonos jos posėdžiui pirmininkavo vyriausias amžiumi Tarybos narys J. Basanavičius.

1918 m. vasario 16 d. 11 val. ryto Lietuvos Tarybos nariai susirinko Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centrinio komiteto pirmininko A.Smetonos kabinete. J. Basanavičius iškilmingai perskaitė Lietuvos Tarybos nutarimą, nuo to laiko vadinamą Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Už nutarimą balsavo visi 20 Tarybos narių ir abėcėlės tvarka jį pasirašė.

Šį nepaprastai svarbų Lietuvos istorijos momentą galima tiesiog pajausti Signatarų namų ekspozicijoje, parengtoje buvusiame komiteto pirmininko A. Smetonos kabinete. Kukliai apstatytame kambaryje matome tik pačius reikalingiausius darbo kambariui baldus. Manoma, kad būtent jie ir galėjo būti kabinete Nepriklausomybės Akto pasirašymo metu. Lietuvos Tarybos narių – Nepriklausomybės Akto signatarų fotografija, Lietuvos Tarybos prezidiumas, J. Basanavičiaus laiškas popiežiui Benediktui V, kuriame dėkojama už rūpestį ir paramą karo nualintai lietuvių tautai, Lietuvos aido, kuriame buvo išspausdintas aktas, faksimilė sukuria 1918 m. vasario 16-osios atmosferą.

Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Tarybos priimto Nepriklausomybės Akto. Lietuvos aido 22-asis numeris su šio dokumento tekstu buvo surinktas M. Kuktos spaustuvėje. Suspėta išspausdinti tik kelis šimtus laikraščio egzempliorių, tačiau juos vokiečių okupacinė administracija konfiskavo. Todėl Akto tekstas P. Klimo iniciatyva buvo išspausdintas atskiruose lapuose ir nelegaliai išplatintas Lietuvoje.

Lietuvos kelią į nepriklausomybę atspindinti ekspozicija, kurios pagrindą sudaro J. Basanavičiaus memorialinis ir Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo kambariai, bus nuolat papildoma.

Greta J. Basanavičiaus kambario įrengtas signatarų, vėliau tapusių diplomatais, kambarys. Jo ekspozicijos pagrindą sudaro Vaclovo Dargužo dovanoti Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje ir Šveicarijoje, Jurgio Šaulio baldai iš Lietuvos pasiuntinybės Šveicarijoje. J.Šaulio portretą, apdovanojimus, dienoraščius bei kitą gausią archyvinę medžiagą išsaugojo J.Šaulio duktė Birutė Šaulytė-Čečkuvienė. J. Šaulio sūnėnas Česlovas Tarvydas pasirūpino, kad ši gausi medžiaga pasiektų Lietuvą.

Eksponuojamą signataro, ilgamečio Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje Petro Klimo fraką išsaugojo ir Nacionaliniam muziejui padovanojo signataro sūnus P. Klimas. Greta puiki O. Milošo, P. Klimo, S. Girdvainio fotografija, daryta Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje.

u Signatarų namuose vykusiame J. Basanavičiaus kambario bei atnaujintos ekspozicijos atidaryme kalbėjo Kovo 11-osios klubo prezidentas signataras Romas Gudaitis. Jo pateiktos Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios paralelės išryškino laikmečių panašumus bei skirtumus. Į renginį susirinkusi visuomenė galėjo susipažinti su Nacionalinio muziejaus leidiniu, skirtu konferencijai ir J. Basanavičiaus 150-osioms gimimo metinėms. Leidinyje pateikti konferencijoje skaityti pranešimai, jis iliustruotas parodoje eksponuojama medžiaga, atspindinčia įvairiapusę Jono Basanavičiaus veiklą. Šį vertingą leidinį galima įsigyti Signatarų namų knygynėlyje.

Nuo 2003 m. gegužės 1-osios Signatarų namai – Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas yra organiška Lietuvos istorijos ekspozicijos dalis.

Memorial Room of Dr.Basanavičius – New Stage of the Work of the House of Signatories

Erika KULIEŠIENĖ

National Museum of Lithuania, the House of Signatories

 

The memorial room of the signatory of the Act of Independence of February 16-th, scientist, doctor Jonas Basanavičius was open in Lithuanian National Museum’s brunch – the House of Signatories, on the 120-th anniversary of the „Aušra“ magazine and the birthday of it’s Publisher dr.Basanavičius.

This event is included into the state program of the jubilee events dedicated to the getting back the right of the Lithuanian publishing in Latin alphabet.

The personality of the dr.Basanavičius today symbolizes the Lithuanian national movement of the end of XIX – beginning of XX century, which culminated in the Act of the Rebuild of the Independent Lithuanian State of February 16, 1918.

Lithuanian museologists introduce visitors to the exposition that was opened two years ago in the memorial room of dr. Basanavičius on his 150-th anniversary. There are personal items and furniture of dr. Basanavičius displayed in the memorial room.

 

Contact: Erika Kuliešienė

National Museum of Lithuania, the House of Signatories

26 Pilies str. LT-2001 Vilnius.

Tel.: (+370) 5 2314437.

Email: muziejus@lnm.lt, signatarunamai@lnm.lt

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13