LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 3

Tragiškoji karta.

Eugenijus Matuzevičius: tarp šatrijiečių ir „žemininkų“

 Stasė Šeštakauskaitė

Pasvalio krašto muziejus / E. ir L. Matuzevičių memorialinis muziejus

 

Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinio muziejaus lankytojus Krinčine pasitinka skulptoriaus A. Grušo stogastulpis. Medinė moters stovyla simbolizuoja Poeziją, Mūzą – Matuzevičių šeimos svajonę išsiveržti iš pilkos kasdienybės: pakelti akis į šviesą, dangų, žvaigždes. Dvisparnis Pegasas įamžina dviejų brolių – poetų pašaukimą, poetinio žodžio skrydį.

Atverkime originalios konstrukcijos namo – mažų miestelių medinės architektūros paminklo – duris. Kadaise buvusioje Viliaus Matuzevičiaus vaistinėje dabar įsikūręs memorialinis muziejus. Iš pirmųjų jo stendų – nuotraukų, dokumentų į mus prabyla istorija. Ji pasakoja apie tai, kaip pirmojo pasaulinio karo sumaišty, Rusijoje, Volgogrado srityje, susitiko ir likimus sujungė du jaunuoliai: vaistininkas nuo Saločių V. Matuzevičius ir Balašovo miesto pirklio dukra Klaudija Gramenickaja. Toli nuo tėvynės jaunai porai vienas po kito gimė du sūneliai, kuriems dėl nepriteklių ir bado nebuvo lemta išgyventi.

Su trečiuoju, mažamečiu sūnumi Eugenijumi ant rankų, 1921 m. Matuzevičiai parvyko į Lietuvą, įsikūrė Krinčino miestelyje. Čia Sveikatos departamento 1922 m. vasario 1 d. leidimu provizoriaus padėjėjas V. Matuzevičius atidarė savo vaistinę. 1927-1928 metais pagal „Ūkininko patarėjuje“ spausdintą projektą ėmė statytis namą, kuriam buvo lemta išlikti iki šių dienų.

Su sodyba ant Jiešmens kranto neatskiriamai susijusios trijų Matuzevičių sūnų biografijos. Du vyresnieji – Eugenijus ir Leonardas – iš tų pačių namų Krinčine, iš Biržų gimnazijos atėjo į poeziją. Nors juos likimas vedė skirtingais keliais, tačiau jie buvo – ir liko – tarsi du vieno Pegaso sparnai.

Dar kartą stabtelėkime prie muziejinės ekspozicijos. Joje – vaistinės įsteigimo dokumentai, V. Matuzevičiaus ranka rašyti receptai, šeimos nuotraukos. Tėvų jaunystė, Eugenijaus – būsimojo poeto – vaikystė. Biržų gimnazija. Penktaklasis mokinukas pučia dūdą – gimnazijos orkestre groja antruoju tenoru. Pirmoji meilė, eilėraščių faksimilės. Neišskiriama poetinė trijulė – Biržų „Veimaras“ – E. Matuzevičius, P. Zablockas, L. Žitkevičius. Moksleiviška spauda: „Ateitis“, „Ateities spindulia“, „Pirmieji žingsniai“...

Iš muziejaus stendų žvelgia nuotaikingi Mamerto Indriliūno, Broniaus Krivicko, Pauliaus Drevinio veidai. Eugenijus Matuzevičius ir Kazys Bradūnas kariūnų uniformomis, vėliau – taip pat abu tik jau su Pauliumi Jurkum, Vytautu Mačerniu – Vilniaus universiteto studentai. Broniaus Krivicko ranka rašytos pastabos Eugenijaus Matuzevičiaus knygai, „Audros paukščiai“ (1944 m.) ir Vytauto Mačernio eilėraščių kopijos.

1940 m. Lietuvą prievarta inkorporavus į Sovietų sąjungą, žlugo šviesios Matuzevičių šeimos svajonės. Vaistinę nacionalizavo, gimtuosius namus išdraskė, 1943-siais vaistininką V. Matuzevičių pakirto insultas.

L. Matuzevičių suėmė 1945 m. rugpjūčio 11 d. „Honoraras“ už eilėraščius, pasirodžiusius vokiečių okupacijos metais, buvo 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metai tremties. Vargana egzistencija, skurdas, pažeminimas, beribis Tėvynės ilgesys. Inta – „pamotė pikta“, Komijos lageriai, mintyse šlifuojami eilėraščių posmai, kelias į „Benamių“ antologiją, į išsvajotą Lietuvą... L. Matuzevičiaus pirmoji eilėraščių knyga išėjo 1993 m. pavadinimu „Tu toli“ („Vaga“). Jis – politinis kalinys, tremtinys, nors ir po penkiasdešimties metų atėjo į Nepriklausomos Lietuvos literatūrą, taręs rūstų žodį sovietmečiui ir tautos genocidui. Šiandien L. Matuzevičiaus kūryba pristatoma mokyklos vadovėliuose. Jo žodis – tarsi erškėtrožės žiedas, išsiskleidęs Šiaurės vėjyje, už Gulago vielų.

Vyresnysis brolis – E. Matuzevičius mokykliniuose vadovėliuose taip pat pristatomas kaip tragiškosios kartos poetas. 1946 m. spalio 1 d. Rašytojų sąjungos plenume K. Preikšo buvo rūsčiai kritikuotas už tokias nuodėmes: buvęs klerikalas – ateitininkas, mokęsis karo mokykloje, bendradarbiavęs fašistinėje spaudoje – 1944 metais E. Matuso slapyvardžiu išleidęs poezijos knygą „Audros paukščiai“. Dar „atsirūgo“ tėvo vaistinė, brolio tremtis... Ilgiems metams buvo „indeksuotas“ kaip „vidinis emigrantas“. Dvasiškai atsitiesė tik Atgimimo metais.

ant E. Matuzevičiaus darbo stalo Krinčine tebeguli jam pačios brangiausios knygos – dabar jau muziejiniai eksponatai. Tai antologija „Žemė“, „Atsiminimai apie V. Mykolaitį – Putiną“, Vytauto Mačernio, Kazio Bradūno poezijos tomeliai, fragmentai iš V. Gasiliūno knygos apie Bronių Krivicką, jo kapavietės Raguvos kapinaitėse brėžiniai, keletas „Laisvės kovų archyvo“ numerių  ir paskutinioji poeto skaityta A. Masionio knyga „Ateitininkų dvasia nepalūžo“. Segtuvuose – prisiminimų štrichai apie „Šatrijos“ draugiją, Biržų gimnazijos literatų nuotraukos, keli „Ateities“ žurnalo numeriai, jaunatviškų jo paties ir Vytauto Mačernio eilėraščių faksimilės, gimnazistiški referatai.

Paanalizuokime, kaip tarpusavyje siejasi tose knygose ir poeto užrašuose atspindėti ano meto įvykiai, kokie žmonės ir kokios jų veiklos idėjos atgyja prisiminimuose, ką muziejaus lankytojams gali papasakoti šie eksponatai. Paieškokime sąsajų ir jungčių tarp šatrijiečių ir „žemininkų“.

„Jaunuomenė, o ypač mokyklinė, turi eiti, kurti, statyti, kovoti dėl garbingos ir vertingos tautos ateities, – savosios kartos siekį išdėsto E. Matuzevičius, tuometinės Biržų gimnazijos moksleivis, 1937 m. gruodžio 11 d. rašytame referate „Moksleivis tautinės kultūros darbe“.[i] – Moksleivis, jaunasis inteligentas, turi būti toji ugnis, toji kūrybos jėga, kuri savyje sukaupia visas tautos dvasines vertybes, kuri visur ir visada trykšta tautos prisikėlimo šviesa“.[ii]

Jaunuolio žvilgsnis į šviesą krypo iš Biržų ateitininkų kuopos. „1932 metais slapti ateitininkų susirinkimai vykdavo bažnyčios požemyje – rašo kunigas Valdemaras Cukuras A. Masionio knygoje „Ateitininkų dvasia nepalūžo“. – Šituos susirinkimus nuolat sekdavo „režimui ištikimieji“. Matėm, kaip slankiojo palangėmis šešėliai, o mes jaukioje kapeliono Raudos artumoje jautėmės nepalaužiami. Prisimenu, kaip mus lankė Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas Adolfas Damaševičius (Damušis), kaip to apsilankymo proga mūsų buvo arti šimto – pilnas požemis. Ir kaip tą dieną buvo pakrikštytas, į ateitininkus įstojęs, būsimasis poetas Eugenijus Matuzevičius (ligi tol jis pagal motinos tikėjimą buvo pravoslavas. Tačiau jam patiko ateitininkų veikla, ir jis panoro pereiti į katalikų tikėjimą). Jo krikšto tėvas buvo poetas Leonardas Žitkevičius, o kapelionas Rauda labai įspūdingai atliko krikšto apeigas. E. Matuzevičius buvo tada jau pereinąs į trečiąją klasę...“[iii]

Tuomet labai aktyvi buvo ir jaunųjų Biržų literatų veikla. Jų branduolį sudarė humanitarinių, literatūrinių polinkių moksleiviai (daugiausia iš V-VIII klasių). Visi jie – E. Matuzevičiaus bičiuliai, bendraminčiai, pradedantys literatai – Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Kazimieras Vasiliauskas. Savo literatūriniais interesais Eugenijui artimiausi buvo išsilavinę, apsiskaitę vaikinai poetai Leonardas Žitkevičius ir Petras Zablockas. Jų trijulė buvo tituluojama Biržų „Veimaru“. Gimnazijoje buvo leidžiamas žurnaliukas „Literatas“, o E. Matuzevičius išrinktas literatų būrelio pirmininku.

– Mūsų eilėraščiai buvo jaunatviški, šviesūs, kaip ir mes patys, – teigia 90-metis Petras Zablockas, vyriausias ir vienintelis gyvas Biržų „Veimaro“ narys. – Mūsų trijulė buvo aktyvi moksleiviškų žurnalų bendradarbė. Ypač pamėgti buvo mūsų trejeto posmai, skirti sukaktuviniam „Ateities spindulių“ numeriui[iv].

Biržų literatų kūrybą spausdino „Moksleivių varpai“, „Ateitis“, „Ateities spinduliai“. Iš spaudos ir sužinota, kad Vilkaviškyje aktyviai reiškiasi Kazys Bradūnas, Telšiuose – Vytautas Mačernis. E. Matuzevičius pradėjo su jais susirašinėti, prasidėjo artimesnė literatūrinė pažintis, ypač sustiprėjusi studijų metais.

„Tuomet aš jau žinojau, buvau apsisprendęs, kad jeigu tik pavyks įstoti į universitetą ir turėsiu iš ko mokytis, aš stosiu į „Šatrijos“ meno draugiją, – savo prisiminimuose rašo E. Matuzevičius. – jau laiškuose man K. Bradūnas rašė, kad stos, rokiškėnai Pranas Kozulis, balys serevičius taip pat ruošėsi stoti. Mes dar mokėmės gimnazijoje, o „Šatrijos“ draugija turėjo rezervą, žinojo, kad ateis papildymas: 10-12 žmonių. Čia toks įdomus tos draugijos bruožas. Katalikų bruožas“.[v]

E. Matuzevičiaus studijos prasidėjo 1939 m. rudenį Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, filosofijos – teologijos fakultete. O nuo 1940 m. rudens, sovietų valdžiai šį fakultetą uždarius, reikėjo persikelti į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Jame dėstė Vincas Krėvė-Mickevičius, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Vincas Mykolaitis – Putinas, Balys Sruoga. Muziejaus ekspozicijos atskleidžia, kaip ten vėl susiėjo jaunųjų literatų keliai. E. Matuzevičius studijavo kartu su Kaziu Bradūnu, Paulium Jurkum, Mamertu Indriliūnu, Bronium Krivicku, Vytautu Mačerniu, Alfonsu Čipkum (Nyka – Niliūnu)...

– Su šia banga mes ir atėjome, įsiliejom į „Šatriją“ be jokių kitų pasirinkimų, – rašo savo prisiminimuose E. Matuzevičius. – Buvo už mus vyresnių senjorų: A. Strabulis, Č. Grincevičius. Visi buvo literatūrologai bibliografai, kritikai.[vi]

„Šatrija“ – tai buvo katalikų, katalikų studentų meno draugija su dvasiniu globėju filosofu S. Šalkauskiu. Buvo ruošiami koncertai, literatūros vakarai, pokalbiai, diskusijos literatūrinėms temomis. Draugijos veikloje labai aktyviai dalyvavo dėstytojai ir profesoriai. „Šatrijos“ draugijai priklausė S. nėris, J. Grušas, J. Paukštelis, veiklą rėmė filosofas A. Maceina. Pirmajame organizaciniame etape didžiausią įnašą buvo įnešęs Juozas Eretas. Draugijos renginiuose lankėsi V. Mykolaitis – Putinas, M. Vaitkus, S. Kymantaitė – Čiurlionienė, daug įdomių paskaitų yra skaitęs iš Paryžiaus grįžęs J. Keliuotis, apie literatūros sroves kalbėjęs A. Vaičiulaitis.

„Draugijos veikloje poleminių išpuolių, aštrių ginčų su kitaminčiais nebuvo. Buvo dvasinio gyvenimo tvirtinimas, nepasiduodant materialistinei pasaulėžiūrai, – teigia E. Matuzevičius. – „Šatrija“ buvo lyg kalvė, bazė, iš kur ateitininkai ir būsimoji katalikiškoji – intelektualinė, kultūrinė visuomenė sėmėsi tos dvasios. „Šatrija“ – lyg simbolis – dega, nerimsta. Tai – šviesus idealas, o gal net skrydis...“[vii]

1939–1940 metais „Šatrijos“ draugijoje susiformavo stiprus literatūrinis branduolys: K. Bradūnas, V. Mačernis, E. Matuzevičius, P. Aukštikalnytė. Šios, antrosios, šatrijiečių kartos poetų kūryboje įmanu atpažinti egzistencinę Grožio ir Tiesos tapatybę, įprasmintą J. Girniaus filosofijoje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas straipsnyje „žemę praradusio žemdirbio poezija“ (1946 m.) iš to literatūrinio branduolio išskiria du „sugebėjusius prasimušti ir pasakyti originalų, savarankišką žodį, būtent: Kazį Bradūną ir Eugenijų Matuzevičių (Nagys, Mačernis ir kiti pasirodys šiek tiek vėliau)“.[viii]

„Į K. Bradūno draugę E. Matuzevičius patenka ir krikščioniškosios semantikos požiūriu, – daro išvadas Dalia Jakaitė knygoje „Šatrijos„ draugija lietuvių literatūros istorijoje“. – Apie 1937–1939 metus E. Matuzevičius tarp ateitininkų buvo bene populiariausias naujosios kartos poetas. E. Matuzevičiui būdinga egzistencinės ribos metaforika, jo eilėraščiuose jungiasi tautosakinė intymaus kreipimosi stilistika, išreiškianti artimą santykį su objektu (Dievu, draugu)... E. Matuzevičiaus „smūtkelių“ Dievo motyvas žymi vidinį žmogaus, tautos, „žemės gelmėse“ slypintį dieviškumą. Šio poeto kūrybinio kelio pradžioje kartojasi sodybos, žemės vaizdiniai, kreipinių į žemę egzaltacija atsiveria kartu su poetinėmis egzistencinio dramatizmo pastangomis“.[ix]

E. ir L. Matuzevičius memorialinio muziejaus dokumentai liudija apie to literatūrinio šatrijiečių branduolio sumanymą išleisti almanachą – kasmetinį arba ruošiamą kas antri metai. Iniciatyvinę grupę sudarė K. Bradūnas ir K. Umbrasas. Buvo pradėta rinkti medžiaga. Tačiau sumanymą nutraukė to meto įvykiai. 1939 m. dalis šatrijiečių liko Kaune, o kita dalis, sovietų valdžiai uždarius filosofijos-teologijos fakultetą, studijuoti persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.

Susidarė lyg ir dvi „Šatrijos“: viena Vilniuje su pirmininku K. Umbrasu, kita Kaune su pirmininku Č. Grincevičiumi. – Tačiau bendravimas nenutrūko ir almanacho leidinio sumanymas galiojo. Būtų buvę tai, ką įvykdė „žemininkai“ po daugelio metų. Žinoma, šiame almanache būtų buvę daugiau autorių, būtų buvę prozos ir kritikos straipsnių. Turėjom stiprių kritikų – B. Krivicką, M. Indriliūną...“[x]

Vilnietiškoji šatrijiečių dalis susibūrė į V. Mykolaičio – Putino literatūros seminarą. Draugijos veikla tęsėsi, vyko literatūriniai disputai, išvykos prie žaliųjų ežerų. „Profesorius kalbėjo, jog sekąs spaudą, jam malonu, kad yra gabių, naujų autorių. Buvom davę jam susipažinti po keletą eilėraščių. K. Bradūnui jis pasakė: žemės pasaulėjauta, susidomėjo jo biografijos detale – kaimynyste su Salomėja Nėrim, - rašo E. Matuzevičius. – Mano eilėraščiuose įvertino emocinį, lyrinį pradą. O apie V. Mačernio „Vizijas“ pasakė: jose užsimezga kažkas nauja mūsų poezijoj, teigė, kad jam įdomus V. Mačernio poetinis mąstymas“.[xi]

1943 m. kovo mėnesį vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, profesoriai, dėstytojai, laikydamiesi atsargumo priemonių, studentus priimdavo savo butuose, egzaminuodavo, rašydavo pažymius atgalinėmis datomis. V. Mykolaitis–Putinas kviesdavosi šatrijiečius į namus. Ten buvo skaitomi kūriniai, geriama avižinė ar gilių kava. Viltis išleisti almanachą teberuseno. 1944 m. šio darbo ėmėsi kauniečiai: rotatorium išleido du numerius. Bet artėjo frontas. Prasidėjo neramumai. Antrąkart sužlugo šatrijiečių idėja išleisti savąjį almanachą.

– Tai likimas, mūsų kartos polius, – teigia E. Matuzevičius. – Vienas polių atsidūrė išeivijoj, antra dalis pritilo Lietuvoj, o kraštutinis, tragiškasis polius – M. Indriliūnas, B. Krivickas žuvo rezistencinėj kovoj“.[xii].

Mintis išleisti almanachą jau trečią kartą atgimė 1948-1949 metais vakaruose, į kur pasitraukė „Šatrijos“ branduolys. Iniciatorius buvo Kazys Bradūnas, idėjinis vadovas Bernardas Brazdžionis. „Žemės“ antologiją sudarė penkių naujosios kartos autorių (K. Bradūno, J. Kėkšto, H. Nagio, V. Nykos-Niliūno, V. Mačernio) kūryba. Antologiją išleido „Lietuvių dienos“ Los Andžele 1951 m. Pagal šį leidinį, K. Bradūno per „geležinę uždangą“ atsiųstą E. Matuzevičiui, po 40 metų – 1991-siais „Vyturio“ leidykloje išspausdintas antrasis antologijos leidimas.

Antologija „Žemė“ emigracijoje tapo naujosios poetų generacijos, išaugusios, subrendusios, mokslus ėjusios Nepriklausomoje Lietuvoje ir skaudžiai išgyvenusios tragiškąją savo krašto lemtį, poetiniu, o kartu ir pilietiniu manifestu. Visi šios antologijos poetai, išskyrus J. kėkštą - Kurtūzų Berezos ir Viatlago lagerių kalinį, tuo pačiu metu studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, lankė tas pačias paskaitas, deklamavo S. Bodlero, O. Milašiaus, A. Bloko eiles, samprotaudavo apie būtį ir nebūtį G. Kjerkjegoro terminais, vertino vienas kito kūrybą V. Mykolaičio – Putino seminaruose[xiii].

Antologijos autoriai, karo audros išblokšti iš gimtosios žemės, kūrybos versmės, išsinešė su savimi jos viziją. Todėl netgi tremtyje prarastoji žemė tapo svarbiausia jų kūrybos tema ir įkvėpimo šaltiniu. V. Mačernį atsitiktinė sviedinio skeveldra pasitiko būtent gimtinėje, kurios žemė jam atstojo visą pasaulį...

Įžanginėje antologijos studijoje J. Girnius, aptardamas žemininkų kūrybinį credo, išsitaria, kad „knygoje kai kurių vardų būtų galima ir pasigesti, nes naujoji mūsų poetų karta yra gausingesnė vardais“.[xiv] E. Matuzevičius labiausiai pasigedo dar dviejų šviesių, jaunų asmenybių, gimnazijos ir studijų bičiulių, naujo tipo kritikų Mamerto Indriliūno ir Broniaus Krivicko kūrybos.

– Jie labai ryškūs šatrijiečiai, gabūs, išskirtinai talentingi, į juos Universiteto profesūra dėjo daug vilčių, – kalbėjo E. Matuzevičius 1991-jų rudenį, pristatydamas antologiją „Žemė“ Pasvalio M. Katiliškio bibliotekoje. – deja, likimas nusprendė kitaip. Jie stojo į rezistencinę kovą už aukštus idealus, už gimtinės laisvę ir pasitiko tragiškąją žūtį... .

Ar galėjo pats Eugenijus Matuzevičius tapti aštuntuoju žemininku?

„Paimkime dar 1940 metais išleistą „Ateities spindulių“ bendradarbių moksleivių poezijos ir beletristikos almanachą „Pirmieji žingsniai“ (redaktorius B. Brazdžionis), – rašo žurnalistas K. Pūras, – jau čia iš keleto E. Matuzevičiaus eilėraščių pajusime ryškėjančią svarbiausią šio poeto kūrybos temą – meilę gimtajai žemei, kurios vitališkasis pradas tampa svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu. Šią tezę pagrindžia „Varpo“ almanache (1 t.) išspausdintas eilėraštis „Žemė“:

   Išeik naktin ir apsikabinki sodrią žemę, -

   Mes jos vaikai, jos kraujas ir ugnis...

   Pajusi ją, pajusi širdį, vienišą, neramią,

   Išgirsi balsą jos kaip tolimas vilnis...

   Tai ji... tai ji, tai mūsų žemė!

– Man net kartais atrodo, – teigia K. Pūras, – kad E. Matuzevičiaus eilėraštis „Žemė“ kaip programinis kūrinys turėjo tapti minėtos antologijos leitmotyvu. Žinoma, tada E. Matuzevičiaus posmai neišvydo šios knygos puslapių. Jie ir negalėjo išvysti. Poetas liko Lietuvoj. Buvo smarkiai kritikuojamas, apšauktas „vidiniu emigrantu“. Tačiau norėtųsi tikėti, kad K. Bradūnas redagavęs šią antologiją, įvardijo ją daug pasakančiu pavadinimu „Žemė“ būtent turėdamas omenyje tą E. Matuzevičiaus eilėraštį...“[xv]

visą savo kūrybinį gyvenimą E. Matuzevičius išliko „žemininku“ – savosios žemės poetu. Tiesa, jam neteko trauktis karo keliais, ieškotis pastogės svetimame krašte. Tačiau jo tėvų šeimos židinys Krinčine buvo išdraskytas, vaistinė – nacionalizuota, jaunesnysis brolis leonardas už patriotinius eilėraščius išvežtas į Komijos lagerius. Eugenijus stengėsi išgyventi, daug pasidarbavo lietuvių kultūrai versdamas rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių ir kitų tautų poetų eiles, parašė ir išleido originalios kūrybos, išugdė nemažą pulkelį jaunųjų poetų. Gyvenimo saulėlydyje ne kartą yra išsitaręs: „visą amžių dirbau Lietuvai, jos kultūrai“.

Paskutiniuose jo eilėraščių rinkiniuose „Jau sparno nenumes“ (1992), „Sugrįžimų tyla“ (1994) ypatingai išryškėja meilės gimtinės žemei tematika. Juose – Eugenijus Matuzevičius, išsaugojęs ištikimybę Krinčinui, tėvų namų dvasiai ir tarsi šventą apeigą – pagarbą medžiui, pasėtam grūdui ir žemei:

   O žeme, aš grįžau,

   Grįžau ir vėlei čia,

   Kur iš tavęs išauga

   Džiaugsmas ir kančia...

           

Šaltiniai ir literatūra

[i] Matuzevičius E. Moksleivis tautinės kultūros darbe. referatas (rankraštis). 1937 12 11-18.  MMM -344/1.

[ii] Matuzevičius E. Kristus lietuvių liaudies mene. Referatas (rankraštis). 1937 12 07. MMM – 344/2.

[iii] Masionis A. Ateitininkų dvasia nepalūžo. Čikaga, 1992. P.143. MMM – 268.

[iv] Zablockas p. Pakeliui. Jonava, 2001. P. 23.

[v] Matuzevičius E. atsiminimai apie „Šatrijos“ draugiją (mašinraštis). Vilnius, 1993 03 15. P. 8. MMM-347/1.

[vi] Ten pat.

[vii] Ten pat.

[viii] jakaitė D.  „šatrijos“ draugija lietuvių literatūros istorijoje. Vilnius, 2002. P.205. PKM-417.

[ix] Ten pat.

[x] Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Vilnius, 1992. P. 303-305. MMM-2372/1.

[xi] Ten pat.

[xii] Matuzevičius E. Atsiminimai (mašinraštis). Vilnius. 1993 03 15. MMM-347/2.

[xiii] Kubilius V. Vytautas Mačernis ir „žemininkai“ // Literatūra ir menas. 1991. Nr. 23.

[xiv] Žemė. Antologija. Vilnius, 1991. P. 8. MMM-463/1.

[xv] Pūras K. Žodis apie šeštąjį „žemininką“ // Darbas. 1992 12 23. Nr. 101.