LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4

A. IR P. GALAUNIŲ NAMŲ ISTORIJA

Vaida Sirvydaitė Rakutienė
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Kaune esantis memorialinis Adelės ir Pauliaus Galaunių namų muziejus veikia pastate, skaičiuojančiame aštuntą savo gyvavimo dešimtmetį. Dėl jo įvardinimo istoriniu nekyla jokių abejonių. Minėtinas ne vienas argumentas šio pastato istorinei reikšmei pagrįsti. Istoriškumas atsiskleidžia mažų mažiausiai keturiais aspektais. Namo šeimininkai A. ir P. Galaunės - nepriklausomos ir sovietinės Lietuvos kultūros ir meno baruose aktyviai veikusios asmenybės. Šiame name 1933-1940 m. su šeima gyveno Kazys Bizauskas - vienas pagrindinių politikos bei kultūros atstovų. Dauguma čia apsilankiusių svečių buvo žymūs Lietuvos kultūros, meno, literatūros, visuomeninės veiklos ir politikos veikėjai. Gyvąją istorijos dalį nuo muziejaus įkūrimo pradžios rašo muziejininkė Kazimiera Galaunienė, kuri „Už nuopelnus Lietuvai“ 1997 07 01 buvo apdovanota DLK Gedimino V laipsnio ordinu. A. ir P. Galaunių namas yra įrašytas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip vietinės reikšmės istorijos paminklas¹. Žymaus architekto Arno Funko suprojektuotas pastatas yra svarbus Kauno urbanistikos kontekste kaip funkcionalistinės krypties statinių pavyzdys.

Namo istorijos apžvalga
Namo projekto autorius vokiečių kilmės architektas Arnas Funkas (1898-1957) tarpukario laikotarpiu diegė funkcionalizmo krypties principus gyvenamojoje ir visuomeninėje architektūroje. Daugiausia jo kūrybos pavyzdžių išlikę Kaune. Paminėsiu tik keletą: dabartinė „Kauno dienos“ redakcija Vytauto prospekte, namas Gedimino g. / Donelaičio g. 45, kotedžas K. Donelaičio g. 19, dabartinė Kauno apskrities administracija L. Sapiegos gatvėje ir daugelis kitų. Konkrečiai vietai priderinti, pasižymintys aiškia forma, mastelio pojūčiu ir modernia estetika pastatai raiškiai ir savitai papildo miesto architektūros kompoziciją. A. Funkas pastatams taikė modernias tuo laiku karkasines konstrukcijas, kurioms naudotos metalinės atramos, monolitinio gelžbetonio perdangos, stiklo ir nikelio deriniai. Didelį dėmesį architektas teikė interjerų apipavidalinimui ne tik savo, bet ir kitų autorių suprojektuotuose objektuose, pavyzdžiui, jis sukūrė interjerą „Pieno centre“ buvusiai J. Muralio kirpyklai.
1932 m. A. ir P. Galaunių lėšomis buvo pastatytas namas Ąžuolyno pakraštyje, Vydūno alėjoje Nr. 2a (dabar 2). Pirmame aukšte įsikūrė savininkų - operos solistės Adelės Galaunienės (1895-1962) ir menotyrininko, ilgamečio M. K. Čiurlionio galerijos direktoriaus Pauliaus Galaunės (1890-1988) - šeima. Antrame ir trečiame aukštuose butus nuomojo Bizauskų ir Putrimų šeimos. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų armijai, namas buvo nacionalizuotas, savininkams paliekant tik pirmąjį aukštą. Jame veikė įvairios žinybinės organizacijos (sporto komitetas ir kt.), buvo įrengtas sportininkų bendrabutis, įkurdinti nauji gyventojai. „Susidarius nepalankioms buitinėms sąlygoms, P. Galaunė buvo priverstas prašyti mainais butą kitur. Tai buvo padaryta 1971 m. rudenį, paskiriant jam su žmona butą V. Majakovskio (dabar I. Kanto) gatvėje“². 1990 m. P. Galaunės 100-ųjų gimimo metinių proga ant fasadinės namo sienos buvo atidengta memorialinė lenta - bareljefas (skulptorius Stasys Žirgulis), skirta čia gyvenusiems šviesuoliams Adelei ir Pauliui Galaunėms atminti. 1993 m. ta pačia proga šalia pritvirtinta dar viena lenta (aut. S. Žirgulis), primenanti apie A. ir P. Galaunių namuose gyvenusį Kazį Bizauską. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, teisėtos savininkės P. Galaunės antroji žmona muziejininkė K. Galaunienė ir jo duktė D. Kaupienė-Augūnienė namą susigrąžino, o 1992 m. padovanojo Valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui drauge su 1586 kv. m. žemės sklypu. Nuo 1996 m. čia veikia memorialinis muziejus - A. ir P. Galaunių namai.
Namui būdinga aiški planinė struktūra, griežtos formos. Jo statybai naudotos plytos ir gelžbetoninės perdangos, vėliau mūras buvo nutinkuotas. Pastato planas stačiakampis, papildytas išsikišimais, todėl įgavęs asimetrišką kompoziciją. Pietvakarinio fasado I aukšto išsikišime suprojektuotos patalpos, virš jų, II aukšte, įrengtas balkonas - terasa. Sovietmečiu apie 8-9 deš. balkonas buvo apmūrytas, suformuojant iš jo papildomą vidinę patalpą, o terasa perkelta į III aukštą, kur anksčiau buvo įrengtas proporcingai mažesnis balkonas. Pietrytiniame fasade išsikišusi centrinė dalis, kuri III aukšte baigiasi mažesniu terasiniu balkonu. Dviejuose žemutiniuose aukštuose centrinės dalies išsikišimą formuoja prailginto stačiakampio plano salonai. Dešinėje fasado pusėje, asimetriškai kairiajai, per visus tris aukštus įkomponuoti kampiniai langai. Priešais pietrytinį fasadą, I aukšto lygyje, suprojektuota laiptuota terasa, atkartojanti centrinės fasado dalies kontūrą. Šiaurės rytų fasado dešinėje pusėje suprojektuotas kvadratinio plano rizalitas, kurio viduje įrengta pagalbinė laiptinė. Pietrytinėje jo pusėje, II ir III aukštų lygyje, išdėstyti apžvalginiai balkonėliai. Į Vydūno alėją atgręžtas plokščias, simetriškas fasadas, nukreiptas į šiaurės vakarus. Centrinėje fasado dalyje išdėstytos trys horizontalios langų eilės. Jas juosia iškilus rėminis apvadas. Šiaurės vakarų fasado kraštuose įrengtos vertikalios kampinių laiptinės švieslangių juostos. Jos taip pat aprėmintos apvadais. Centrinėje fasado dalyje per visus aukštus ištįsusios tarplangių vertikalės sudaro kampinių švieslangių juostų metro intervalą. Metrinės langų juostų eilės ir jų intervalus sudarantys tarpsniai skaido fasadą horizontaliai.
Pastato stogas keturšlaitis, dengtas čerpėmis. Funkcionalizmo pastatams būdingi plokšti stogai, bet architektas, atsižvelgdamas į vietines klimato sąlygas, stogui suteikė minėtąją formą. Raudonas stogas ir pilkšvai rusvos sienų plokštumos kontrastuoja tarpusavyje. Šiaurės vakarų ir šiaurės rytų pusėse įrengtos mansardos, sovietmečiu jos atsirado ir pietrytinėje bei pietvakarinėje dalyse. Pastarojoje dalyje esančios mansardos, kaip ir vienu aukštu pakeltas balkonas, suardo fasado kompoziciją. Šiek tiek žemiau stogo namą juosia siauras karnizas.
Namo interjerui būdinga koridorinė sistema, visuose aukštuose pasikartojantis planas. Dviejuose namo galuose įrengtos laiptinės atlieka dvigubą funkciją: pagrindinė laiptinė iš K. Petrausko gatvės pusės yra paradinė, kita - pagalbinė, ūkinė. Gaisro ar kitų nelaimių metu pagreitinama žmonių evakuacija. Pastato gale aplink ūkinę laiptinę sutelktos buitinės patalpos: virtuvė, vonios kambarys su sanitariniu mazgu, sandėliukas. Į Vydūno alėją buvo orientuoti šeimininkės kambarėlis ir valgomasis, į Maumedžių alėją - miegamieji, salonas, darbo kambarys. Pastaroji patalpa dėl didelės bibliotekos sudaryta iš dviejų skirtingo dydžio stačiakampių patalpų, kurias reikalui esant buvo galima atskirti stumdoma pertvara.
Mansardoje buvo įrengtas sargo butas, sandėlis, skalbykla. Dabar šis plotas maksimaliai panaudotas. Dešinėje mansardos pusėje įrengti svečių kambariai, virtuvėlė, dušo bei sanitarinio mazgo kambarėliai; kairėje pusėje - darbo kambariai.
Šis ir kiti architekto Arno Funko suprojektuoti „pastatai pasižymi savitu braižu, progresyviais funkcionalizmo krypties pasiekimais, moderniu ir kartu konstruktyviu požiūriu į statinio architektūrą, gebėjimu jungti aktyvius lokalinius elementus su bendra aplinkos kompozicija“³.
Kai 1996 m. šiame name buvo įsteigtas muziejus, dar labiau išryškėjo funkcionalistinio projekto privalumai. Dėl funkcionalaus išplanavimo gyvenamasis namas lengvai evoliucionavo į visuomeninės paskirties pastatą. Vidurinėje namo dalyje visuose aukštuose koridorius praplatėja. Sulanksčius ir sustūmus priešpriešiais išdėstytų patalpų duris, sudaroma erdvi patalpa. Maksimaliai praplėsta erdvė suteikia galimybę organizuoti kamerinius koncertus, minėjimus, susirinkimus ir kitokio pobūdžio renginius. Architektas, atsižvelgdamas į namo šeimininkų profesijas, suprojektavo jų darbo specifiką atitinkančias patalpas. I aukšto grindys įgilintos, kad būtų geresnė akustika, darbo kambario - bibliotekos ypatumus paminėjau anksčiau.
Dabar I aukšte įrengti memorialiniai kambariai, muziejaus fondai, kuriuose sutelkti dailės kūriniai, rankraštynas, archyvas; muziejininkių kabinetai, rūbinė. II aukšte rengiamos parodos iš P. Galaunės sukauptų rinkinių, dailininkų kūrinių, atstovaujančių menotyrininko tyrinėtas dailės sritis, viename kambaryje patalpinta tęstinė A. ir P. Galaunių namų biblioteka. Nors III aukštas privatus - priklauso P. Galaunės dukteriai ir antrajai žmonai - juo leista naudotis muziejiniams tikslams. Pastaruoju metu čia taip pat veikia parodos.

A. ir P. Galaunės bei jų namuose viešėję žmonės
Prieš atsikeliant gyventi į namą Vydūno alėjoje, lietuviškos operos pradininkės A. Galaunienės veikla Operos teatre jau buvo nutrūkusi. 1920-1931 m. teatre ji sukūrė apie 20 pagrindinių vaidmenų. „Nustojusi dainuoti operoje, A. Galaunienė koncertavo, vadovavochorams, bendradarbiavo spaudoje. 1945-1947 m. buvo grįžusi į teatrą. Vėliau kurį laiką dėstė Kauno konservatorijoje, J. Gruodžio muzikos mokykloje. (...) Salone A. Galaunienė ruošdavosi koncertams, priiminėdavo savo mokinius, svečius. Čia dažnai skambėdavo jos švelnus, lyrinis sopranas ar svečių atliekamos dainos, operų arijos. Iš prisiminimų ir išlikusių nuotraukų žinome, kad čia viešėdavo operos solistai: Veronika Podėnaitė (1902-1923), Marijona Rakauskaitė (1892-1975), Antanas Sodeika, kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša (1889-1949), rašytojai Faustas Kirša (1891-1964), Juozas Keliuotis (1902-1983) ir daug kitų meno žmonių, artimųjų. Kaip prisimena Dalia Galaunytė-Kaupienė-Augūnienė, nacių okupacijos metais (1942 06 28) šiame salone buvo surengtas slaptas Maironio mirties 10-ųjų metinių minėjimas. Jame dalyvavo prof. Juozas Brazaitis (1903-1974), prof. Juozas Girnius (1915-1994), rašytojai Paulius Jurkus, Henrikas Nagys (1920-1996), Julius Kaupas (1920-1964), Jonas Sereikis, Palmyra Petrauskaitė ir, žinoma, šių namų šeimininkai“⁴. Savo prisiminimuose A. ir P. Galaunių duktė Dalia nurodo, kaip dažnai jų namuose viešėdavo bičiuliai, pamini jų profesijų įvairovę bei laiko praleidimo būdą: „Abu Tėveliai, ir ypač Mama, mėgo žmones, ir mūsų namuose vakarienės metu beveik visuomet būdavo svečių, ypač, kai iš Senamiesčio persikėlėm gyventi į Vydūno al. 2. Čia labai dažnai vakarop užbėgdavo dailininkas Adomas Galdikas, užeidavo p. Bizauskas, P. Steponaitis, p. Putrimas ar kiti Tėvelių pažįstami, kurie kartais pasilikdavo vakarienei, kartais pabūdavo tik valandėlę. (...) Mums vaikams įdomiausios būdavo vakarienės, kai ateidavo Tėvelių draugai operos dainininkai, muzikai, dekoratoriai, rašytojai, dailininkai, visuomenės veikėjai, profesoriai. Iš jų labai įdomūs buvo dainininkė p-lė Rakauskaitė ir jos draugas dek. Liudas Truikys. (...) P. Tallat-Kelpša dažniausiai paskambindavo, o paskui ar tai Mama, ar tai p-lė Rakauskaitė padainuodavo, o kitas žiūrėk kokį eilėraštį pasakydavo“⁵. Prof. Igno Jonyno dukra, pedagogė Birutė Andrejevienė studijų, laikų prisiminimuose akcentuoja A. Galaunienės kūrybinį ir visuomeninį bendradarbiavimą su švedų tautos atstovais, tuo metu gyvenusiais Kaune: „Metų gale (gruodžio 13 d.) švedai švęsdavo šv. Liucijos šventę, vykdavo jai skirti vaidinimai. Prisimenu, vienais metais ir mes - maždaug 17 žmonių jaunimo grupelė - ruošėmės ją paminėti vaidinimu. Repeticijoms rinkdavomės pas ponią Adelę Galaunienę Vydūno al. 2. Dainininkė mus priimdavo savo namų erdviame salone, kuriame stovėjo fortepijonas. Čia mes mokėmės ne tik atitinkamų švediškų dainų, bet ir šokių. Kaune tuo metu gyveno keli švedai. Kai kurie iš jų ateidavo į repeticijas pas p. A. Galaunienę ir mus konsultuodavo“⁶. A. ir P. Galaunių duktė Dalia tarsi pratęsia šį pasakojimą ir papildo žiniomis apie tėvelių bendravimą su kitataučiais, A. Galaunienės veiklą kultūros bei labdaros draugijose ir organizacijose: „Tėveliai bendravo ir su užsieniečiais, ypač su prancūzais ir čekais, ir švedais, kurie dirbdavo kaip savo kraštų atstovai Lietuvoje ar dėstė universitete. Vėliau, kai į Lietuvą atplūdo banga pabėgėlių iš Lenkijos, prie vakarienės stalo atsirasdavo ir daug lenkų. (...) Šalia to Mama priklausė ir daugybei organizacijų: ir kultūrinių, ir labdaros. Ji priklausė Lietuvių-Prancūzų, Lietuvių-Švedų ir kitoms. (...) Priklausė Mama ir labdaros organizacijoms, viena iš jų buvo kaliniams globoti draugija. Pas Mamą vis ateidavo p-lė Smailytė (rodos) ir jos tardavosi ar ruošdavo programas įvairiems kaliniams remti renginiams. Kai Lietuvoje atsirado daug lenkų pabėgėlių, Mama priklausė ir jiems globoti organizacijai“⁷.
Šiandien sunkiai įsivaizduojama XX a. Lietuvos kultūros ir meno istorija be P. Galaunės iškilios asmenybės. Pagrindine P. Galaunės veiklos sritimi laikytina muziejininkystė, tačiau grafika, menotyra, pedagogika, publicistika, bibliofilija bei meno kūrinių kolekcionavimas svariai papildo pirmąją reikšmingais darbais. Apie plačiašakę P. Galaunės veiklą byloja daugybė leidinių. Paminėsiu tik keletą svarbiausių, nes bibliografija yra labai plati. Kryptingas šios asmenybės kelias išsamiai ir gana objektyviai, kiek leido sovietinės cenzūros normos, aptartas dailėtyrininkės Zitos Žemaitytės, buvusios P. Galaunės studentės, parašytoje monografijoje⁸. „Svarbi pozicija P. Galaunei, kaip dailės gyvenimo organizatoriui, dailėtyrininkui, dailininkui, skirta „XX a. lietuvių dailės istorijoje“ (1982- 1983), kaip liaudies meno puoselėtojui - I. Korsakaitės knygoje „Gyvybinga grafikos tradicija“ (1970), kaip literatūros ir meno gyvenimo organizatoriui - L. Gudaičio knygose „Platėjantys akiračiai“, „Laiko balsai“, „Permainų vėjai“. (...) Spaudoje plataus atgarsio susilaukė P. Galaunės „Muziejininko novelės“ (1967), straipsnių rinkinys „Dailės ir kultūros baruose“ (1970), jo parengti šeši „Lietuvių liaudies meno“ albumai (1958-1968)“⁹. Būtina žengti žingsnį atgal, kad įvardintume dar keletą reikšmingų P. Galaunės studijų: „Vilniaus meno mokykla 1793-1831. Jos istorija, profesoriai ir mokiniai“ (1928) bei „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“ (1930). „Darbo kambaryje tarp knygų, paveikslų, skulptūrų, susietų su jo moksline veikla, pomėgiais, žmonėmis, P. Galaunė prie rašomojo stalo praleido daug metų ir valandų ruošdamasis paskaitoms studentams, visuomenei, rašydamas mokslines studijas, straipsnius periodinei spaudai, prisiminimus, tvarkydamas grafikos rinkinį. Čia su savo bičiuliais dailininkais A. Galdiku, Vytautu Kairiūkščiu (1890-1961), Kajetonu Sklėriumi (1876-1932), istorikais prof. Ignu Jonynu, Konstantinu Jablonskiu (1892-1960), svainiu Adolfu Nezabitausku (1901-1969), kolekcininku Edmundu Laucevičiumi (1906-1973), XXVII knygos mėgėjų draugijos nariais Kaziu Bizausku, Vytautu Steponaičiu, Vilhelmu Burkevičiumi (1885-1971) ir daugeliu kitų asmenų aptarinėdavo mūsų meno, kultūros ir kasdieninio gyvenimo reikalus. Apniukus Lietuvos politinei padangei, šiame kambaryje daug kartų su nerimu buvo svarstyta savojo krašto padėtis ir jo ateitis, išgyventos skausmo valandos ištikus asmeninėms nelaimėms ir netektims“¹⁰.
Dauguma A. ir P. Galaunių namuose viešėjusių žmonių - įžymios, išskirtinės asmenybės, tačiau norėčiau stabtelėti ties Kaziu Bizausku, kuris po diplomatinės tarnybos Romoje, JAV, Rygoje, Londone 1922-1931 m., gyveno su šeima šiuose namuose aštuonetą metų. Buvusiame jo darbo kabinete įrengtas memorialinis kambarys. „Kaip P. Galaunė pasakodavo, su K. Bizausku jį suartino ne tik kaimynystė, labai malonus įnamio būdas, bet ir bendri rūpesčiai Lietuvos kultūros reikalais, panašūs pomėgiai. Jo butą, be knygų, puošė ir meno dalykai, tarp jų Kiprijono Nezabitauskio elementoriaus paspalvintų iliustracijų rinkinys. Kaip minėdavo Galaunė, kiekvienas paveikslėlis buvo įdėtas įstiklintame rėmelyje ir kabojo Bizausko darbo kambaryje, koridoriuje. Be to, Bizauskas turėjo Lauryno Ivinskio išleistų kalendorių pilną komplektą. Tuo metu tai buvęs vienintelis pilnas rinkinys“¹¹. A. ir P. Galaunių dukra prisimena p. Bizauską ir savo tėvelį vis kažką diskutuojančius tai vieno, tai kito kabinetuose. Pokalbių ir diskusijų temų spektras buvo itin spalvingas, pradedant kasdieniu darbu skirtingo profilio institucijose, naryste XXVII knygos mėgėjų draugijoje, baigiant dienos aktualijomis valstybės gyvenime. „Artėjant sovietinei okupacijai, Bizauskas turėjo galimybę su šeima išvykti Anglijon, o Galaunės - Švedijon. Abu bičiuliai daug svarstė šį jautrų klausimą. Bizauskas manė, kad politiniame gyvenime jam jau neteks jokios rolės, tačiau galės tęsti kultūrinį darbą. Be to, abiems atrodė, kad tokiu lemiamu momentu visai šviesuomenei palikti kraštą nedera: kai jame buvo ramu, gerai, tai ir patys gyveno, o kai situacija pasikeitė, iš jo traukiasi“¹².

XXVII knygos mėgėjų draugijos sąsajos su A. ir P. Galaunių namais
Pasak K. Galaunienės užrašytų P. Galaunės prisiminimų, 1930 m. pr. bibliofilas Vytautas Steponaitis, užėjęs pas P. Galaunę, pasiūlė įsteigti draugiją, kuri rimtai pradėtų rūpintis lietuviška knyga. Šiuo klausimu jis jau seniai domėjosi ir susirašinėjo su Marija Mašiotaite-Urbšiene. Tų pačių metų spalio 8 d. P. Galaunės bute organizacinė grupė, kurią sudarė V. Steponaitis, V. Cimkauskas ir pats P. Galaunė, svarstė draugijos įstatų projektą. V. Steponaitis pasiūlė būsimai draugijai suteikti „XXVII knygos mėgėjų“ vardą. Oficialiai draugija pradėjo veikti 1930 m. gruodžio 17 d. „Gana greit susidarė tradicija ne tik metinius ataskaitinius, bet ir eilinius draugijos susirinkimus kviesti kurio nors jos nario bute. Vėliau mėgiama draugijos narių susirinkimo vieta buvo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus bibliotekos patalpa“¹³. Draugijos tikslai buvo propaguoti dailiąją knygą ir ugdyti jos pamėgimą Lietuvoje, tyrinėti knygų istoriją, rengti gražiausios knygos parodas, skaityti paskaitas visuomenei, palaikyti ryšius su kitų šalių panašaus pobūdžio draugijomis, kaupti lėšas knygų leidybai ir pan. Draugijos nariai buvo įvairiausių specialybių žmonės: teisininkai, muziejininkai, diplomatai, ekonomistai, rašytojai ir kt., kuriuos vienijo didelė meilė knygai, rūpestis jos būkle. Draugijos metraštininkas P. Galaunė, pats kūręs irkolekcionavęs ekslibrisus bei išleidęs pirmąją mūsų istorijoje studiją apie knygos ženklus¹⁴, paskatino draugijos narius būtent šiais ženklais žymėti knygas. 15 narių turėjo savo ekslibrisus, o kartais net ir po keletą jų variantų. P. Galaunės darbo kambaryje autentiškai atkurtą biblioteką sudaro per 12 tūkst. leidinių. „Daugelyje knygų įklijuoti P. Galaunės ekslibriai, sukurti jo paties, Mstislavo Dobužinskio (1875-1975), Antano Tamošaičio, Jono Steponavičiaus, Vinco Kisarausko (1934-1988), Antano Kmieliausko, rusų dailininko Nikolajaus Dmitrevskio (1890-1938), latvių grafiko, prof. Pėterio Upyčio ir kt.“¹⁵.

Muziejus stiprybės semiasi iš praeities
Kitais metais muziejinės veiklos dešimtmetį švesiantys A. ir P. Galaunių namai prasmingai įsitvirtino tarp Lietuvos kultūrinių įstaigų. Jaukioje, giliomis kultūros ir meno tradicijomis alsuojančioje aplinkoje vyksta įvairaus pobūdžio renginiai, kuriais siekiama sustiprinti dabarties sąsajas su reikšminga praeitimi. Muziejininkė Kazimiera Galaunienė su didžiausia meile ir atsidavimu lapas po lapo padeda bendradarbėms atversti A. ir P. Galaunių namų istorijos knygą. Skuba užrašyti prisiminimus, tvarkyti archyvą, registruoti rankraščius, kad kuo mažiau žinių nuplauktų užmarštin. Dar prieš įkuriant muziejų, 1994 m. jos iniciatyva sutelktas būrys įvairių kultūros ir meno sričių specialistų į Visuomeninę Galaunių namų globos tarybą, kuri padėjo Valstybiniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui įrengti A. ir P. Galaunių namus. „[Taryba] stengėsi prisidėti teikiant šiam tikslui reikiamas lėšas, kreipdamasi į įvairias Lietuvos ir kitų šalių įstaigas, organizacijas, fondus, taip pat ir į mūsų išeiviją. Ji rūpinasi A. ir P. Galaunių kultūrinio palikimo saugojimo sąlygomis, tarpininkavo restauravimo įstaigose dėl ekspozicijai reikiamų meno vertybių restauravimo. Be to, Taryba teikė ir teiks metodinius patarimus įrengiant šiuose namuose muziejininkystės ir menotyros studijų židinį, ruošiant ekspozicijas ir parodas bei kitus renginius ir pan.“¹⁶. Trys Tarybos nariai (buvę P. Galaunės studentai): muziejininkė Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė, menotyrininkė, P. Galaunės biografė Zita Žemaitytė, etnografijos hab. dr. Vacys Milius. Buvę P. Galaunės studentai, kurie jį „pagal išmintį, žinias bei patyrimą pagarbiai vadino ir tebevadina profesorium“¹⁷ pasiekė mokslinių ir profesinių aukštumų ir tarsi jo įpėdiniai darbavosi ar tebesidarbuoja kultūros, meno bei literatūros srityse. Į A. ir P. Galaunių namus jie atvyksta pristatyti savo parašytų knygų, kaip antai. Z. Žemaitytė pristatė 1998 m. „Baltų lankų“ išleistą monografiją „Adomas Varnas“, skaityti pranešimų tradiciniuose P. Galaunės skaitymuose, pasidalinti prisiminimais.
Renginiams dvasinio peno teikia iškili Adelės ir Pauliaus Galaunių šeima, subūrusi aplink save didžiulį ratą žmonių, kuriuos skyrė tik amžius, profesijos, bet vienijo pomėgiai, kilnūs tikslai, taurios bendražmogiškos vertybės. Visi jie nuoširdžiausiai, atsakingai ir pareigingai dirbo, kūrė gyveno Tėvynės Lietuvos vardan. Gimimo ir mirties metinių bei jubiliejinių sukakčių minėjimais pagerbiami iškeliavusieji Anapilin namų šeimininkai bei jų aplinkos žmonės.
Šiame straipsnyje išties neišvardinau visų asmenų, kuriems teko pabūvoti svetinguose A. ir P. Galaunių namuose, bičiuliautis ar dalykiškai bendrauti su šeimininkais. Ne toks ir buvo uždavinys. Tiesiog, dėliodama prisiminimų ir faktų mozaiką, siekiau įrodyti, kad pastatą istoriniu padaro visų pirma žmogus, o tiktai vėliau laikas.

Nuorodos ir paaiškinimai:

¹ Kauno m. valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus Paminklotvarkos poskyrio žiniomis A. ir P. Galaunių namas yra istorinis paminklas, 1980 11 04 įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, kaip vietinės reikšmės istorijos paminklas (IV 913), o Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Nr. 114, kaip namas, kuriame 1932-1962 m. gyveno dainininkė, pedagogė Adelė Nezabitauskaitė Galaunienė. 1990 12 27 Paminklotvarkos departamento prie LR Vyriausybės įsakymu Nr. 33 papildyta, jog šiame name 1932-1971 m. gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas Paulius Galaunė, taip pat 1933-1940 m. čia gyveno 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras, valstybės ir kultūros veikėjas Kazys Bizauskas.

² Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. // Ekspozicijos vadovas. Kaunas, 1996. P. 6.

³ Purvinaitė R. Primirštas Laikinosios sostinės architektas. // Kauno diena. Santaka, 1998 balandžio 11. Nr. 83. P. 23.

⁴ Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. // Ekspozicijos vadovas. Kaunas, 1996.P. 14.

⁵ Galaunytė-Kaupienė-Augūnienė D. Prisiminimai apie mamą Adelę Nezabitauskaitę Galaunienę. 1998. A. ir P. Galaunių namai. P. 2.

⁶ Andrejevienė B. Prisiminimai apie Adelę ir Paulių Galaunes bei jų aplinkos žmones. 1998. A. ir P. Galaunių namai. P. 1

⁷ Galaunytė-Kaupienė-Augūnienė D. Prisiminimai apie mamą Adelę Nezabitauskaitę Galaunienę. 1998. A. ir P. Galaunių namai. P. 3, 4.

⁸ Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. Monografija. Vilnius, 1988

⁹ Ten pat. P. 12.

¹⁰ Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. // Ekspozicijos vadovas. P. 17.

¹¹ K. Galaunienės parengta kalba K. Bizausko 110-ųjų gimimo metinių minėjimui 2003 01 28. A. ir P. Galaunių namai.

¹² Ten pat.

¹³ Galaunė P. Kaip gimė ir veikė XXVII knygos mėgėjų draugija. // Bibliotekų darbas. 1976. Nr. 10.

¹⁴ Galaunė P. Ex-librisas Lietuvoje. XVI-XX šimtmečiai. Kaunas, 1926.

¹⁵ Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. // Ekspozicijos vadovas. P. 16.

¹⁶ Ten pat. P. 7.

¹⁷ Jakelaitis V. Apgaulinga muziejų tyla. Kaunas, 1998. P. 17.