LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 3

NETRADICINIŲ MENINIŲ RENGINIŲ

CIKLAS „WELNUWOS“

Radvilė Racėnaitė

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus,

Vytauto Didžiojo universitetas

 

1 pav. „Welnuwų“ žiūrovai. 2004 02 13. Fot. T. Banaitis

2 pav. „Welnuwos“: laumės raganos seka pasaką. 2004 02 13. Fot. T. Banaitis

Kaune esančiame Velnių muziejuje (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje) šiais metais pradėtas rengti jaunimui skirtas meninių renginių ciklas „Welnuwos“. Straipsnyje apžvelgsime šios iniciatyvos koncepciją bei įgyvendinimo strategiją, plačiau pristatydami vieną iš pirmųjų ciklo vakarų. Taip pat pasigilinsime į šio projekto teikiamas edukacines galimybes.

„Welnuwų“ ciklo renginiai – tai kameriniai, įvairias meninės išraiškos formas kūrybiškai apjungiantys vienkartiniai projektai. „Welnuwų“ idėja išsikristalizavo ieškant naujų muziejinės veiklos formų, kurių dėka būtų galima sudominti ir į Velnių muziejų pritraukti vietinį – Lietuvos – lankytoją. Šis muziejus įkurtas 1966 m. dailininko A. Žmuidzinavičiaus (1876–1966) pradėtos kaupti velnių kolekcijos pagrindu. Šiuo metu kolekcijoje yra apie 2000 vaizduojamosios, taikomosios dailės kūrinių bei suvenyrų. Kartu renkami ir įvairių tautų mitologinius personažus vaizduojantys eksponatai, taip pat apeiginės kaukės. Daugiau kaip pusę eksponatų sudaro Lietuvos tautodailininkų kūriniai.

Multikultūrinis „velniškos“ kolekcijos pobūdis bei semantinės asociacijos, be abejo, prisidėjo išryškinant pagrindines tematines „Welnuwų“ kryptis. Menininkams siūloma improvizuoti „velniškomis“, „tamsiomis“ temomis, pavyzdžiui, žaisti populiariais vakarietiškais velniškumo topais bei stereotipais ar, priešingai, vilioti neeuropinėms kultūroms būdingais demoniškumo vaizdiniais. Lietuviškos kilmės kūrinių dominavimas Velnių muziejaus kolekcijoje nurodo ir dar vieną organizatorių ypatingai proteguojamą tematinę kryptį – menines interpretacijas lietuvių etninės tradicijos kontekste.

Dėmesį lietuvių mitologijos vaizdiniams nurodo ir „Welnuwų“ pavadinimas. Pats žodis pirmą kartą paminėtas Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547 m.) įžangoje. Muziejinio projekto pavadinime išlaikyta ir senoji grafinė – su raide w – jo užrašymo forma. Šis žodis jau išnykęs iš aktyviosios kalbos, todėl iki galo nėra aiški ir jo reikšmė. Spėjama, jog tai yra bendrinis mitinių būtybių grupės, velnių būrio įvardijimas. Tačiau kituose krikščioniško turinio raštuose welnuwomis vadinamos visos senosios lietuvių dievybės.

Keliaprasmis, interpretacijoms atviras šio žodžio turinys siejasi su bendra mįslingumo atmosfera, gaubiančia „velniškos“ veiksmo vietos (Velnių muziejus) bei turinio („velniški“ renginiai) derinį. Tokios „Welnuwų“ kuriamos prasmių dermės, žinoma, atkreipia potencialaus žiūrovo dėmesį. Tačiau kai ką tai gali ir atbaidyti, net šokiruoti, nes rimčiau neįsigilinus į projekto koncepciją, gali kilti nepagrįstų asociacijų su satanistine retorika. Tuo tarpu renginių idėja yra priešinga – atsiribojant nuo siaurai suprasto, demonizuoto velnio vaizdinio, pasiūlyti kitokią, meniškai perkeistą velniškumo traktuotę, bandyti sutalpinti „Welnuwose“ „ir dangų, ir žemę, ir požemius“¹.

Teminiai „Welnuwų“ koncepcijos niuansai apibrėžė ir dalyvauti kviečiamų kūrėjų ratą. Šių vakarų metu norima pristatyti Lietuvos nekomercinės muzikinės jaunimo scenos atstovus, kurie reprezentuoja vadinamą „tamsiąją“ alternatyvios muzikos stilistiką². Kūrėjams iš anksto keliama sąlyga – „Welnuwoms“ paruošti specialią, iki tol niekur neatliktą programą. Atlikėjai taip pat skatinami eksperimentuoti, praturtinant muzikinį vyksmą kitomis kūrybinės raiškos dimensijomis, pavyzdžiui, video projekcijomis ar instaliacijomis, teatralizuotais pasirodymais, poezijos skaitymais, teminėmis paskaitomis ar nedidelės apimties parodomis. Šią užduotį muzikantai neretai yra pajėgūs įgyvendinti patys, kadangi daugelis jų muzikinę saviraišką derina su kitomis meninės savirealizacijos formomis. Tai gali tapti paskata kelių kūrybingų asmenų ar jų grupių bendradarbiavimui, o drauge įgyvendintas projektas leidžia tikėtis net jiems patiems nelauktų rezultatų.

Tokiu būdu, visų pirma, norima, kad kiekvienas renginys taptų išskirtiniu vyksmu, patraukliu ir įsimintinu potencialiam žiūrovui. Antra vertus, šitaip siekiama visiems susirinkusiesiems netiesiogiai priminti, kad tai nėra eilinis koncertas, pasižymintis tik tuo, jog yra surengtas ne klube ar kavinėje. Renginių muzikinį planą praplečiančios meninės iniciatyvos kaip tik atkreipia dėmesį ir į pačios erdvės – muziejaus – ypatumus, aktualizuoja kultūrinę muziejinės veiklos specifiką bei idėjines aspiracijas.

Žiūrovą siekiama sudominti ne tiesiogiai kreipiant jo žvilgsnį į eksponatus, bet pateikiant platesnį prasminį šių artefaktų kontekstą. Tokiu edukacinės komunikacijos sprendimu paremta strategija atskleidžia, kaip kinta eksponato reikšmė, keičiantis jo pritaikymo kontekstui. Atrodytų, iki tol niekuo neypatingas velniukas netikėtai virsta prasminga citata, nukreipiančia į daug didesnės apimties socialinių, kultūrinių ir istorinių reikšmių tekstą³.

Siekiant sustiprinti muziejinės aplinkos kuriamą aurą, nuspręsta ir koncertų metų palikti atviras ekspozicines erdves: kiekvieno renginio metu vis kitame aukšte esančią salę. Be to, šitaip įaudrinamas žiūrovų žingeidumas, neįkyriai skatinama ateiti į kitą renginį ir pamatyti, kas demonstruojama kitame aukšte, o galbūt tiesiog apsilankyti Velnių muziejuje vėliau ir apžiūrėti visą ekspoziciją.

Pristatytieji „Welnuwų“ koncepcijos aspektai leidžia nuspėti ir tą publiką, kurios dėmesio tikimasi šio ciklo renginiuose. Tai jaunimas (vyresniųjų klasių moksleiviai bei jauni suaugusieji), besidomintis alternatyvine, nekomercine muzika bei susijęs su vadinamąja underground’o – pogrindžio – kultūra⁴. Ar prasminga atskirą muziejinių renginių projektą skirti masinei kultūrai nepriklausančiai, tradicinių etikos ir estetikos normų neatitinkančiai, savitą pasaulėvaizdį propaguojančiai jaunimo grupei? Į šį klausimą galima atsakyti teigiamai dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šis visuomenės sluoksnis, nors ir nelabai pastebimas, bet nėra jau toks menkas. Tiek gausėjantis kūrėjų ratas, tiek auganti auditorija didina „įdomių ir kokybiškų alternatyvių vakarų“ poreikį, kur, jaunimo žargonu tariant, būtų galima „teisingoje aplinkoje teisingai praleisti laiką“⁵. Be to, šiems jauniems žmonėms apskritai yra nesvetimas dėmesys menui: tai gali būti individualios meninės aspiracijos ar atvirumas kitų kūrybinėms iniciatyvoms. Šie jaunuoliai domisi ir viešuoju parodiniu gyvenimu, taigi pati muziejaus erdvė nėra jiems visai nepažini. Tačiau jų tarpe taip pat ryškėja ir priešiškumas institucionalizuotai kultūrai, oficiozinių meno pasaulio standartų neigimas. Muziejinė kasdienybė neretai irgi yra vertinama gana skeptiškai. Todėl „Welnuwų“ pasiūlyta originali galimybė oficialios kultūrinės institucijos valdose realizuoti nekomercinės, pogrindinės kūrybos projektus ne tik skatina keisti požiūrį į muziejų, pristato jį kaip atvirą ir dinamišką erdvę, bet ir stiprina jaunimo meninės savivertės pajautimą.

Edukacinę muziejų veiklos specifiką apžvelgiančioje mokslinėje literatūroje tokios jaunimo grupės kaip vyresniųjų klasių moksleiviai bei jauni suaugusieji laikomos vienomis problemiškiausių. Jauni žmonės sureikšmina asmeninės laisvės ir pasirinkimo principą, todėl labai jautriai reaguoja į bet kokias globėjiškumo, susijusio su moralizavimu ir didaktika, apraiškas. Taigi supratimas, kad muziejuje siūloma mokytis, gali būti įvertintas kaip neigiamas faktorius, atgrasantis nuo apsilankymo ten⁶. Jaunimui priimtinesnė yra galimybė įdomiai praleisti laisvalaikį tarp bendraminčių neformalioje ir neįpareigojančioje aplinkoje. Tačiau tas įdomumas nėra siejamas su, suaugusiųjų akimis, prasminga veikla.

Todėl vienas iš būdų pritraukti į muziejų jaunimą – pasiūlyti tokią patirtį, kuri tiek skirtųsi nuo įprastinės, kad pajėgtų konkuruoti su kitais laisvalaikio pomėgiais⁷. Ateidami į muziejų lankytojai drauge atsineša ir savą pasaulio supratimą. Šis individualus suvokimas lemia, kaip jie priims gaunamą informaciją ir ką iš jos įsimins. Muziejuje pateikiamos reikšminės interpretacijos turi sietis su ta informacija, kuri lankytojams jau yra žinoma iš anksčiau ir todėl suprantama⁸. Taigi kitas jaunus žmones galintis sudominti sprendimas – kaip atpažįstamą kodą panaudoti pačios jaunimo kultūros reikšmes, o atsiradus kontaktui, bandyti dalintis patirtimi. Abiem atvejais nemažos reikšmės įgyja emocinis vyksmo fonas, komfortiškos ir jaukios aplinkos žiūrovams sukūrimas. Tokioje pozityvių pojūčių ir jausminių reakcijų terpėje formuojasi atitinkamų vertybių skalė, progresyvūs požiūriai bei sampratos, o visa tai drauge gali tapti motyvacija tolesniam žinių kaupimui⁹.

Apibendrinant šias edukacinės komunikacijos premisas, galime pastebėti, kad apibrėžiant „Welnuwų“ koncepciją, buvo atsižvelgta į potencialios publikos specifiškumą, į jos interesus bei galimybes. Jaunimui pasiūlyta jam priimtina laiko leidimo forma, vengiant tiesmuko didaktiškumo. „Welnuwų“ žiūrovų dėmesys iš pradžių atkreipiamas, apeliuojant į šiek tiek pažįstamą velniškos semantikos kontekstą, o renginių metu gaunama nauja informacija tą kontekstą praplečia ir pagilina individualų žinojimą.

Viena iš „Welnuwų“ rengimo strategijų, siekiant atkreipti alternatyvios jaunuomenės žvilgsnį, yra bendradarbiavimas su nekomercinės muzikos leidybos firma „Dangus“. Ši organizacija, pernai atšventusi savo dešimtmetį, jaunimo tarpe yra gerai žinoma. „Dangus“ propaguoja gana įvairią muziką, kurią vienija nekomercinio meno „su baltiška prigimtim, prioritetus atiduodant kokybei, originalumui bei meniškumui“¹⁰, apibrėžtis. „Dangaus“ internetiniame puslapyje (www.dangus.net) informuojama apie pagrindinius Lietuvos ir kaimyninių šalių alternatyvinės scenos įvykius. Čia nemokamai pristatomos muzikos grupės ir būsimi jų koncertai, anonsuojami ir „Dangaus“ organizuojami ar remiami renginiai (mūsų atveju – ir „Welnuwos“). Vėliau skelbiami šių įvykių reportažai su nuotraukomis¹¹, įdedamos nuorodos į kituose tinklapiuose esančius atsiliepimus¹². Ši informacija yra prieinama ir po ilgesnio laiko. „Dangaus“ globojami renginiai populiarinami ir spausdintinėje medžiagoje, pavyzdžiui, „Welnuwos“ pristatomos ant reklaminių šios firmos kalendoriukų.

Pirmasis „Welnuwų“ ciklo renginys, pristatytas kaip paskaita – koncertas, įvyko 13-tą mėnesio dieną, penktadienį. Tačiau gausiai susirinkusių žiūrovų prietarai, susiję su šia numerologine simbolika, berods, neišgąsdino. Pradėti „Welnuwas“ buvo pakviestas žinomas Lietuvos eksperimentinės muzikos atstovas Laurynas Jukonis, pristatęs projektą „Girnų Giesmės“. Šio atlikėjo kūriniai pasižymi originaliu, tamsiu skambesiu, netradiciniu komponavimu ir ypatinga ritmika, tarsi primenančia lėtai besisukančias girnas. Muzikoje savitai atsiskleidžia ir ilgametis autoriaus domėjimasis lietuviškuoju folkloru, – masyvaus ir gūdaus garso klodai aidi skaidriais sutartinių sąskambiais¹³. Pasak paties kūrėjo, senuosiuose lietuvių tautosakos tekstuose jis ieško kūrybinių inspiracijų ir, naudodamasis šiuolaikinės technologijos galimybėmis, bando savaip atskleisti užmirštą archajiškos pasaulėjautos grožį¹⁴.

Tokie šio menininko interesai nulėmė ir pirmojo „Welnuwų“ vakaro, virtusio teatralizuota lietuviškų sakmių bei pasakų apie velnią inscenizacija, pobūdį. Dominavo „Girnų Giesmėms“ būdinga unikali emocinės atmosferos konstravimo technika. Pamažu didinant arba mažinant muzikos krūvį, nuotaika šokinėjo nuo siaubingai paslaptingos iki netikėtai žaismingos ir gaivališkos, perteikdama tuo pat metu skambėjusių sakmiškų pasakojimų interpretaciją garsu.

„Welnuwos“ buvo pradėtos šių eilučių autorės paskaita apie lietuvių velnią, dažniausiai tautosakoje sutinkamą mitinį veikėją, jo bruožus bei veiklos ypatumus. Antroje vakaro dalyje šios teorinės prielaidos iliustruotos lietuvių pasakojamojo folkloro pavyzdžiais. Tiek paskaitoje apžvelgti klausimai, tiek folkloriniai naratyvai buvo atrinkti taip, kad atspindėtų ir sietųsi su muziejaus ekspozicijoje esančiomis teminėmis velniukų grupėmis (pavyzdžiui, velnias ir gyvūnai; velnias ir kvaišalai; velnias ir moterys). Siekiant sukurti nuoseklaus pasakojimo įspūdį, tekstai buvo pateikti tarsi velnio veiklos istorija – pradedant pasaulio bei jo objektų ir gyvų padarų kūrimo vargais, tęsiant pamokančiais siužetais apie įvairių mitinių būtybių bei žmonių santykius ir užbaigiant makabriškais pomirtinės erdvės vaizdais.

Šį „metanaratyvą“ publikai išpasakojo trys laumėmis raganomis pasivertusios merginos (Radvilė, Austėja ir Vaiva). Jų pasirinkta kryptis – apipinant pasakojimus teatralizuotais veiksmais kurti unikalų, tačiau bendruosius mitinio mąstymo dėsnius atspindintį sakmišką pasaulį. Vaidinimo metu merginos savitai naudojo mitologinę atvirkštinės simetrijos savybę. Šią ypatybę iliustruoja tekstai, kai iš velnio gautos vertingos dovanos (tabakinė, šautuvas, armonika) kitą dieną tampa beverčiais daiktais (karviašūdžiu, nudvėsusio arklio koja, arklio kaukole). Arba, priešingai, žmogaus pragare susisemtos anglys ar skiedros, grįžus namo, virsta pinigais. Taip pat ši atvirkštumo samprata yra susijusi su vaizdiniu, kad mitinių būtybių buveinė, maistas, visi jų daiktai atrodo kitaip, nei įprasta mums. Pavyzdžiui, tikėjimuose draudžiama ant žemės mesti nukirptus nagus, nes iš jų, esą, velniai kepeliušus su dideliais bryliais siuvasi; sakmėse mokoma, jog po kaimą klaidžiojančios bobos Choleros galima išvengti pastačius nakčiai ant palangės dubenėlį jos labai mėgstamo šlapimo; o pasakoje pas raganą ugnies pasiskolinti atėjusi mergaitė sužino, jog kieme gulintis žmogaus lavonas – tai raganos vežimas, žmogaus pirštas – vagelis durims užkabinti, ranka – velkė durims užstumt, o koja – tai raganos žarsteklis. Taigi mitinių būtybių pasaulis yra gana groteskiškas, o jo objektai pakankamai atgrasūs. Intriga vakaro metu buvo kuriama aktualizuojant archajinės žmonijos sąmonės ypatybę, jog mitologinis pradas, galintis pasirodyti esąs siaubingas bei kraupus, drauge žadina smalsumą, masina savo kontrastinga harmonija¹⁵.

Pritaikyti sceniniam vyksmui šie saviti archajinės pasaulėžiūros vaizdiniai atvėrė daugybę improvizacinių galimybių ir pavertė vakarą karnavališku nūdienos žaidimu senosiomis mitinėmis prasmėmis. Antra vertus, žaidybinė mitinių naratyvų raiška bei karnavalinis matmuo turi gilias istorines šaknis. Pirmykščių laikų ritualiniai žaidimai – viena iš reikšmingiausių mito aktualizavimo formų, o jų tikslas – modeliuoti pasaulį¹⁶.

Taigi ir improvizuotas laumių „pasaulis“ buvo pilnas realistiškai atrodančių, bet raganiškiems žaidimams gana netikėtais rakursais panaudojamų objektų. Štai iliustruodamos tekstą apie Sietyno žvaigždžių atsiradimą, laumės pakabino scenoje lemputėmis papuoštą karvės kaukolę, o lapės iškamša, pritaikant jai atitinkamas kaukes, iš pradžių atliko velnio lipdomos ožkos, vėliau – medžiojamo kiškelio „vaidmenį“. Raganos nevengė ir ironiškų šiuolaikinės populiariosios kultūros citatų, pavyzdžiui, netikėtai imdavo kalbėti tarsi skaitytų reklaminį pranešimą, siūlydamos makabriškus liaudiškos meilės magijos būdus, bylojančius, jog tąsyk „Welnuwos“ vyko šv. Valentino dienos išvakarėse.

Be to, į „Welnuwų“ vyksmą buvo siekiama įtraukti ir publiką. Renginio anonsuose buvo nurodyta, kad žiūrovai, pasipuošę atitinkama „raganiška“ ar „velniška“ atributika, gali tikėtis nuolaidos, pirkdami bilietą. Paties vakaro metu taip pat stengtasi trinti sceną ir salę skiriančią iliuzinę ribą, sukurti bendrabūvio atmosferą ir sąlyginę reginio tikroviškumo nuotaiką. Pavyzdžiui, paskaičius tekstą apie nuo velnio sloginimo apsaugančius magiškus ženklus, laumės raganos paišė juos ir ant susirinkusiųjų delnų, vyniojo turtą turinčios užtikrinti pakaruoklio virvės – binto – draiskalais, dalijosi su auditorija velnio naktipiečiais – sausainiais, patiektais mažučiame karstelyje. Anot renginį stebėjusiųjų, prieblandos gaubiamas muziejaus erdves užpildžiusiuose sodrios muzikos garsuose keistai pynėsi „tautosakos magija su masinės kultūros apraiškomis ir mielai primityviu teatrališkumu“¹⁷.

Toks tradicinių pasakojimų interpretacijos būdas, paradoksaliai derinant skirtingoms kultūrinėms terpėms priklausančius ženklus, buvo suprantamas ir priimtinas susirinkusiems žiūrovams. Šiuolaikinei, postmodernybės rėmuose brėžiamai pasaulėžiūrai taip pat įprastas žaismas įvairiais kultūriniais klodais¹⁸, o meninėje saviraiškoje nevengiama „hiperbolizavimo, ironijos, grotesko, absurdizavimo, bufonados, dekoratyvumo, deformacijos, bricolage’o, kontrasto, stilizacijos, ekspresijos, ekscentriškumo, lyrizmo, mitologizavimo…“¹⁹. Taip pat ryškėja ir postmoderniška nūdienos santykio su etnine tradicine prigimtis, o senosios folkloro prasmės sveriamos atskaitos tašku renkantis šių dienų žmogaus egzistencijos kontekstą²⁰. Folklorinė kultūra (plačiausiąja žodžio prasme) įsilieja į šiuolaikinio miesto kultūros reiškinių įvairovę, stiprėja žaidybinis jos interpretacijų pradas, atsiranda drastiškesnių temų bei plastikos elementų, nevengiama primityvumo, gretinami skirtingų civilizacijų ženklai, klasika ir archaika²¹.

Taigi ir pirmojo „Welnuwų“ vakaro metu pabandyta šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis prabilti apie senąsias etnines vertybes bei jas reprezentuojantį kultūrinį paveldą Velnių muziejuje. Dera turėti omenyje, kad šiandieną gilus folkloro kultūros suvokimo lygmuo yra būdingas tik nedaugeliui tuo besidominčių asmenų, o didžioji visuomenės dalis pasitenkina gana paviršutiniška etninių prasmių interpretacija. Todėl ir jaunimui buvo pasiūlytas jam suprantama kalba pateiktas santykio su tradicija variantas. Suderinta netradicinės muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archajiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį. Tikimės, kad tai pastūmės jaunuomenę rimčiau susidomėti tradicine lietuvių pasaulėžiūra bei liaudies menu, skatins perimti etnines vertybes, įsipareigoti krašto kultūros tapatumui bei istoriniam tęstinumui.

 

NUORODOS IR PAAIŠKINIMAI

¹ Racėnaitė R. „Welnuwos“ ir velnias. Paskaita Velnių muziejuje 2004 02 13. Rankraštis

² Ši „tamsioji“ stilistika apima platų muzikinių stilių, pasižyminčių giliu, monumentaliu elektroniniu skambesiu, ritmiškomis garsinėmis struktūromis, melodingo, o kartais deformuoto vokalo partijomis, polinkiu eksperimentuoti, derinant skirtingų epochų ir stilių muzikinius fragmentus, spektrą. 

³ Hooper-Greenhill E. Museum Education / The Educational Role of the Museum. Ed. by E. Hooper-Greenhill. London and New York, 1996. P. 251

⁴ Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje pateikiamas toks underground’o apibrėžimas – „tai simboliškai įvardijama tam tikro žmonių rato, siekiančio sukurti savo kultūrinį pasaulį, kūrybinė veikla. Ši kultūra nepripažįsta visuomenėje veikiančių normų, institucinių suvaržymų, nepriklauso nuo oficialių mecenatų. Jos dalyviai kuria savo politiką, dvasinę erdvę, etiką ir estetiką, savo papročius, alternatyvius ne tik suaugusiųjų kultūrai, bet ir populiariai jaunimo masinei kultūrai“ Ramanauskaitė E. Slengo kultūra // Darbai ir dienos, 1999. Nr. 11(20). P. 227

⁵ Liogė U. Dangus pristato cikla Akiwarai! // http://www.dangus.net

⁶ Jensen N. Children, Teenagers and Adults in Museum: A Developmental Perspective / The Educational Role of the Museum. P. 270; Gunther F. Ch. Life-style and Learning Characteristics / The Educational Role of the Museum. P. 292

⁷  Dennert D. Facing for New Learning: Museums Facing Economic and Social Changes // ICOM Education 17: Museum Education and New Museology, 2002. Nr. 17. P. 8

⁸ Hooper-Greenhill E. Museum Education.P. 251; Jensen N. Children, Teenagers and Adults in Museum. P. 269

⁹ Hooper-Greenhill E. Introduction / The Educational Role of the Museum. P. 1

¹⁰ Liogė U. Įkvėpk giliau! Dangus atsiveria… // http://www.dangus.net/archyves/archives.htm

¹¹ Pabedinskas T. Burtai Kauno Velnių muziejuje // http://www.dangus.net

¹² Pavyzdžiui, „Welnuwoms“ skirtas reportažas „Welnuwos 13:2:2004, welniškas wakaras welnių muziejuje“ pasirodė latvių interneto puslapyje http://www.in2strija.net/forums

¹³ „Girnų Giesmės“ ir naujausias albumas „Procesai„ // http://muziejai.mch.mii.lt/kaunas/girnu_giesmes.htm

¹⁴ Interview with Laurynas Jukonis // http://www.pit.ktu.lt/alt/girnu_giesmes/interview.html

¹⁵ Religijotyroje ši mitologinės mąstysenos orientacija vadinama mysterium tremendum et fascinans – siaubą keliančiu ir patraukiančiu slėpiniu. Pasak mokslininkų, tai „šaltinis, iš kurio pirmapradėje žmonijos sąmonėje iškyla baisingieji demonai (beje, ir dievai), o fantazija šį pojūtį įdaiktina, suteikia išvaizdą“ // Beresnevičius G. Religijotyros įvadas. Vilnius, 1997. P. 76

¹⁶ Skabeikytė-Kazlauskienė G. Magiški alogizmai // Darbai ir dienos, 2002. Nr. 31. P. 61-62

¹⁷ Pabedinskas T. Kauno Demonų muziejuje demonų tūsas // Literatūra ir menas, 2004 02 27. Nr.9 (2990).P. 21

¹⁸ Ruchlevičienė I. Kūryba – kaip žaidimas // Darbai ir dienos, 2003. Nr. 33. P. 19

¹⁹ Ramanauskaitė E. Slengo kultūra. P. 258

²⁰ Ramanauskaitė E. Pagoniškosios Romuvos atspindžiai // Darbai ir dienos, 1998. Nr. 6(15). P. 138

²¹ Tumėnas V. Tautodailė centre ir periferijoje: vertybių perkainojimas // Liaudies kultūra, 2003. Nr. 3(90). P. 32, 37