<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4

CH. FRENKELIO RŪMŲ PRITAIKYMAS ŠIUOLAIKINIO MUZIEJAUS FUNKCIJOMS

Irena Nekrašienė, Odeta Stripinienė
Šiaulių „Aušros“ muziejus

Daugiau nei 80 m. veikia Šiaulių „Aušros“ muziejus. Per šį laiką būta sumanymų pastatyti mieste specialiai muziejui pritaikytą pastatą. Tiek tarpukario metų, tiek ir sovietinio meto sumanymai liko neįgyvendinti. Šiandien „Aušros“ muziejus Šiauliuose išsidėstęs septyniuose pastatuose. Du muziejaus pastatai - Venclauskių namai ir Ch. Frenkelio rūmai yra vertingi kultūros paveldo objektai. Vienas reikšmingiausių tarpukario architektūros statinių mieste - memorialinis žymios šiauliečių šeimos Stanislavos ir Kazimiero Venclauskių gyvenamasis namas. Ch. Frenkelio rūmai ne tik reikšmingas moderno (secesijos) architektūros statinys Šiauliuose ir Lietuvoje, bet ir technikos istorijos paminklas su visomis XIX-XX a. sandūros technikos naujovėmis: elektra, vandentiekio ir kanalizacijos, centrinio šildymo sistemomis. Be to Ch. Frenkelio rūmai - reikšmingas žydų kultūros paveldo objektas mieste. Rūmus, kaip gyvenamąjį namą, 1908 m. šalia veikiančio odų fabriko pastatė žymus carinės Rusijos Šiaulių pramoninkas Chaimas Frenkelis. Nuo gatvės namas atitvertas metalinių strypų tvora, įtvirtinta tarp mūro stulpų, turinčių vazos formos užbaigimus. Tvoroje - dveji neobarokiniai vartai su augaliniais ornamentais. Šiuo metu tvora restauruojama. Už namo - nedidelis parkas su fontanu.
Namo kompozicija simetriška. Gatvės fasade yra du vienodi rizalitai su erkeriais ir mansardų frontonėliais, pora įėjimų, dveji laiptai. Griežtą simetriją sušvelnina kairiajame kampe iškilęs bokštelis su neorenesansine smaile.
Cokolis yra iš tašytų akmenų. Pastato išorėje dekoro nedaug, jo motyvai perimti iš įvairių stilių: romaninio (portalų angos, kolonėlės), renesanso (augaliniai reljefai), baroko (prieangių stogeliai, vartų ažūras). Į namą patenkama pro du tambūrus - kairįjį ir dešinįjį. Durys masyvios, su švieslangiais, krištoliniais stiklais, dekoruotais tulpių motyvu. Reprezentaciniame vestibiulyje - mediniai dviejų maršų laiptai, koklių židinys. Vestibiulis išsiskiria funkcionalia ir elegantiška medžio puošyba6.
1993 m., kai iš pastato išsikraustė sovietinė ligoninė, jis buvo perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pradėta ieškoti idėjų, kaip rūmus įjungti į jau funkcionuojančią muziejaus ekspozicijų sistemą, kaip pritaikyti jį muziejaus ir miesto kultūros reikmėms.
Pranešimo tikslas - aptarti restauruojamo kultūros paminklo, Ch. Frenkelio rūmų, pritaikymą polifunkcinei kultūrinei misijai - reprezentacinei muziejaus ekspozicijai ir miesto kultūros centro sukūrimui. Kadangi rūmai dar teberestauruojami, ir tuo pačiu metu vyksta ekspozicijos kūrimo darbas, aptarsime įgyvendintus ir būsimus sumanymus.

Idėjos gimimas
2002 m. iš muziejaus istorikų ir Dailės skyriaus darbuotojų buvo sudaryta darbo grupė Ch. Frenkelio rūmų pritaikymo koncepcijai ir teminiam planui sukurti. Darbo grupė vadovavosi nuostata, kad sėkmingiausios ekspozicijos sukuriamos tada, kai į vieningą visumą susijungia istorinio pastato statybos ir funkcionavimo laikas, kai pats pastatas tampa sudėtiniu ekspozicijos elementu, papildančiu pasirinktą ekspozicijos temą. Ši mintis tapo būsimos ekspozicijos koncepcijos leitmotyvu. Taip buvo pasirinkta ekspozicijos tema „Provincijos dvaras ir miestas XIX a. - XX a. vid.“.
Ch. Frenkelio rūmai - turtingo miestiečio, pramonininko prabangus gyvenamasis namas. Dauguma tiek namo interjero, tiek eksterjero ir aplinkos detalių imituoja dvaro kultūros elementus. Ch. Frenkelio rūmai tarsi dvaras mieste, dvaras urbanizuotoje aplinkoje su visomis to laikmečio miesto technikos naujovėmis: elektra, vandentiekio ir kanalizacijos sistemomis. Taigi ir ekspozicija, kaip sako pavadinimas, sudaryta iš dviejų dalių: kuriamas stilizuotas dvaro kultūros ir urbanistinės miesto aplinkos vaizdas.
Antra priežastis, lėmusi tokios ekspozicijos idėjos gimimą, buvo turtingi dvarų kultūros rinkiniai „Aušros“ muziejuje, sukaupti per 1940 m. dvarų nacionalizaciją. Šie rinkiniai ankstesnėse ekspozicijose buvo menkai terodyti dėl to, kad neturėjome atitinkamų autentiškų patalpų. Žinoma, negalima ignoruoti ir sovietinio laikotarpio ideologijos, kai dėmesys buvo skiriamas tik liaudies kultūrai.

Įgyvendinti darbai
2003 m. kovo pradžioje minint Šiaulių „Aušros“ muziejaus 80-metį visuomenei buvo pristatyta ekspozicijos dalis „Provincijos dvaras XIX a. - XX a. vid.“. Apie šią ekspoziciją buvo rašyta žurnale „Lietuvos muziejai“7 bei Šiaulių apskrities ir miesto laikraščiuose.
Šioje ekspozicijoje norėta atskleisti dvaro kultūrą, kaip dalį nacionalinės kultūros, kaip lietuviškos kultūros savastį, pabrėžti nuolatinę dvaro ir kaimo sąveiką, universalių kultūros vertybių perimamumą, ypač aktualų provincijoje, kur dvarininkai nebuvo taip nutolę nuo valstiečių gyvenimo.
Dvaro buitį ir kasdienybę, dvarininkų gyvenseną parodyti sukurtas stilizuotas dvaro vaizdas, kurio pagrindas - XIX a. Lietuvos provincijos dvaruose įsitvirtinęs funkcinis kambarių skirstymas: salonas, kabinetas-biblioteka, valgomasis. Ekspozicijoje rodomas ne konkretaus dvaro interjeras, o apibendrinta ir stilizuota jo interpretacija.
Ekspozicija užima gana didelę erdvę - 307 kv. m. Ji išsidėsčiusi septyniose rūmų salėse. Siekiant kuo tiksliau ir išraiškingiau panaudoti rūmų interjerą ir eksponatus, buvo pasirinktas mišrus eksponavimo būdas - interjerinis ir galerinis. Autentiškas interjeras su laiptais, medžio puošyba, lipdiniais ir piešiniais ant lubų bei sienų, koklių židiniu papildo dvaro ekspoziciją. Joje naudojami dvarų dailės rinkiniai ir buities daiktai, pristatomi įvairiausių žanrų dailės kūriniai: portretai, peizažai, natiurmortai, taikomoji dailė, istoriniai eksponatai - iš viso 2036 eksponatai.
Sukurtos trys interjerinės - biblioteka ir dvi svetainės (moters bei vyro kambariai) - ir keturios galerinės salės: Rytų meno, Karalių, Dvarininkų portretų ir Galerija.
Galerinio tipo salėse yra pristatomos muziejuje turimos paveikslų kolekcijos. XIX-XX a. sandūroje susidomėjimas Tolimųjų Rytų kultūromis neaplenkė ir Lietuvos provincijos dvarų. Juose buvo sukauptos nemažos Rytų meno kolekcijos. Todėl šioje ekspozicijoje viena salė skirta Rytų menui. Joje eksponuojama unikali klasikinio Edo periodo japonų graviūrų kolekcija iš Santeklių dvaro. Ateityje šią salę turėtų papildyti rytų šalių keramika.
Karalių ir dvarininkų portretų galerijose lankytojai gali pamatyti šešiolika imaginacinių karalių portretų, nutapytų XVIII-XIX a. bei Šiaurės Lietuvoje gyvenusių dvarininkų Gorskių, Burbų, Gruževskių, Pšeciševskių, Pliaterių, Römerių portretus, tapytus XVII-XX a. pr. Daugiausia tai vietos meistrų kūriniai. Kartu su karalių portretais eksponuojamas ir Vilniaus meno mokyklos atstovo Vincento Smakausko Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro visafigūris portretas. Seniausias Dvarininkų portretų galerijoje eksponuojamas paveikslas yra nežinomo dailininko 1777 m. nutapytas O. Vainaitės-Gorskienės portretas.
XIX a. dvaro kultūrai būdinga mecenatystė, raritetų kaupimas ir kolekcionavimas. Už paramą dailininkų studijoms užsienyje dvarininkams buvo atlyginama vakarietiškų paveikslų kopijomis. Keliaudami po Vakarų Europą, dvarininkai rinkdavo įvairių mokyklų paveikslus, miniatiūras, graviūras ir kitas meno vertybes. Taip atsirado dvarų muziejai, paveikslų galerijos, plėtojosi savotiška muziejinė veikla. Kartu tai skatino dailės raidą. Galerijos atspindėjo savininko pomėgius ir nepriekaištingą skonį.
Galerijoje pristatomi Vakarų Europos meistrų darbai ir jų kopijos - peizažai, portretai, buities scenos. Vienas garsiausių ekspozicijos eksponatų - belgų tapytojo B. P. Ommegancko (1755-1826) realistiškas „Peizažas su avimis“. Lankytojai gali grožėtis buitinio žanro L. Lofflero (1827-1898) ir A. Ricci (1854-?) paveikslais. Čia pristatomos dvi G. Volpato (1732-1808) mūzos, kurios yra antikinių skulptūrų kopijos. Galerija turėtų lankytojui atkurti dvaruose buvusių galerijų vaizdą, perteikti dvarininkų meninį skonį, jų orientavimąsi į kosmopolitines europines vertybes.
Lankytojas interjerinėse salėse patenka į kitokią aplinką. Jose daugiau jaukumo, intymumo, tokioje aplinkoje dvarininkai leisdavo šiokiadienius.
Svarbi vieta dvare teko bibliotekai, kurioje buvo dirbama: čia tvarkomi finansai, ūkio reikalai, susipažįstama su naujausiomis mokslo idėjomis, joje auklėjami vaikai, bendraujama. Bibliotekos akcentu tapo Lietuvos vyskupų, bažnyčių fundatorių, valstybės veikėjų atvaizdai, turintys tiek reprezentacinę, tiek meninę vertę. Labai vertingi istoriniu ir meniniu požiūriu yra L. M. Odlianickio-Počobuto ir jo žmonos M. Siesickaitės-Počobutienės portretai, tapyti nežinomų vietos dailininkų. Ukmergės pavieto žemės teisėjas su žmona buvo Palėvenės dvaro savininkai ir Palėvenės dominikonų fundatoriai. Įdomūs ir kiti poriniai portretai, pavyzdžiui, Jono Adomkovičiaus ir jo žmonos Onos Adomkovičienės. Bibliotekoje vienintelis peizažas - Kozlovskio „Kražių kolegija“, čia įamžinta garsi Lietuvos provincijos mokykla. Bibliotekoje eksponuojamos XVII-XX a. knygos lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Tai enciklopedijos, teologijos, gamtos mokslų, istorijos knygos. Dvarininkų ūkinę veiklą atspindi mokesčių kvitų, ūkinės veiklos aprašymų knyga. Oficialią bibliotekos atmosferą švelnina bydermejerio stiliaus baldai ir įvairios smulkmenos: suvenyrinė dėžutė, rašalinės, stalinė lempa, laikrodis, dvarininkų ir jų šeimų fotografijos.
Lankytojas iš Bibliotekos patenka į intymesnę aplinką, tai Geltonoji svetainė - moters kambarys. Moters kambarys sąmoningai sukurtas pagal baroko ir rokoko stilistiką, kad išreikštų pasiturinčio sluoksnio poreikį prabangai ir puošnumui. Kambaryje yra prancūzų rokoko stiliaus minkštų baldų komplektas, rašomasis stalas-sekreteras, tualetinis staliukas. Subtilumu išsiskiria komoda - intarsija ir inkrustacija perlamutrinėmis kriauklėmis sukurtas smulkaus piešinio paukščių ir gėlių ornamentas.
Stiliaus vientisumą padeda išlaikyti dekoratyvinės dailės dirbiniai, prabangūs, ornamentuoti paveikslų rėmai bei patys paveikslai: gėlių natiurmortai ir buitinės, religinės, mitologinės tematikos darbai. Lankytojas gali gėrėtis XVII a. italų dailininko F. Albani paveikslu „Europos pagrobimas“ bei Vilniaus meno mokyklos profesoriaus P. Smuglevičiaus „Charono laivu“, bei danų kilmės dailininko J. Juel (1745-1802) gėlių natiurmortais. Rodomas ir religinės tematikos paveikslas - F. Trevizani (1656-1746) „Šventoji šeima“. Eksponuojama daug porceliano, XVIII-XIX a. garsiausių Europos manufaktūrų dirbinių.
Visai kitokios nuotaikos ir stilistikos yra Žalioji svetainė - vyro kambarys. Pasirinkta medžioklės, karo tematika, kaip geriausiai pristatanti vyrišką pasaulio jauseną, pomėgius, gyvenseną.
Eksponuojamos trys įspūdingo dydžio graviūros, išraižytos garsaus prancūzų dailininko B. Picart’o (1673-1733) pagal vieno žymiausių XVII a. II p. Prancūzijos dailininko C. Le Bruno (1619-1690) kūrinius. Juose vaizduojami Romos imperijos istorijos fragmentai. Svetainės baldai - komoda, krėslai, lošimo stalelis - sunkūs ir gausiai dekoruoti.
Pagrindinis kambario akcentas - ginklų kolekcija, iškabinta ant kilimo pritvirtinto prie sienos. Apsauginiai, šaltieji ir šaunamieji ginklai buvo kovos priemonė, dovanos už nuopelnus, taip pat valdžios simbolis. Seniausi ginklai, eksponuojami šiame kambaryje, yra pagaminti XVII a. Lankytoją sudomins originalus eksponatas - špaga-lazda, turinti medinę riestą rankeną, balto metalo geležtę, medinę makštį.
Eksponuojami ir apie vyro solidumą bylojantys kišeniniai laikrodžiai, pypkės bei iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija perduodami stiklo, bronzos, sidabro dirbiniai su išgraviruotomis monogramomis bei herbais.
Baigus restauruoti rūmų antrąjį aukštą, ekspozicija bus pratęsta ir duris atvers dar viena dvaro interjerinė salė - Valgomasis. Šios salės pagrindiniu akcentu taps pagal to laikmečio mados ir etiketo reikalavimus serviruotas stalas. Lankytojai pamatys gausybę taikomosios dailės daiktų: lėkštes, puodelius, taures, žvakides, skulptūrėles, kavos bei pietų servizus. Šioje salėje bus pristatomi garsiausių Europos manufaktūrų dirbiniai: Meiseno, Sevro, Berlyno, Vienos ir kitų. Apsilankius Valgomajame lankytojus turėtų priblokšti prabanga ir geras skonis.

Būsimieji darbai
Antroji ekspozicijos dalis „Provincijos miestas“ XIX a. pab. - XX a. vid. bus pradėta kurti dar šiemet, baigus restauruoti rūmus. Tad su kolegomis muziejininkais galime pasidalinti tik sumanymais.
Šios ekspozicijos kūrėjų, muziejaus istorikų, tikslas - lankytoją, jau susipažinusį su dvaro kultūra, perkelti į provincijos miesto aplinką, kur jau XIX a. pab. ėmė ryškėti kapitalistinio miesto bruožai, techninės, nors ir ribotos, civilizacijos įsiveržimas.
Ekspozicijos idėją realizuojant, bus tęsiamas interjerinis eksponavimo būdas, labiausiai atitinkantis plačiosios visuomenės poreikius. Kursime stilizuotą miesto kultūrinę, urbanistinę aplinką, kurioje lankytojas galėtų pajusti „dalyvavimo istorijoje“ efektą, pats bandytų interpretuoti praeities vaizdinius. Stilizuotas provincijos miesto vaizdas bus kuriamas iš kultūros, socialinės ir kasdieninio gyvenimo istorijos pozicijų, paminint tik vieną kitą politinės istorijos įvykį. Manome, kad šie modeliai gali darniai tarpusavyje koegzistuoti.
Pranešime galime sukonkretinti temas, pasirinktas ekspozicijai. Derinantis prie lankytojų poreikių, siekėme, kad jos būtų suprantamos ir kartu intriguojančios, o be to, apimtų platų XIX a. pab. - XX a. I p. provincijos miesto istorijos laikotarpį. Tai yra XIX-XX a. sandūros ir tarpukario provincijos miesto gatvės, kino salė „Kino“, miestiečio gyvenamasis kambarys, sovietinio gyvenimo štrichai.
Kuriamus miesto aplinkos ir miestiečio buities vaizdus, XX a. pr. ir amžiaus vidurio pokyčius lankytojas patirs apsilankęs šio laikotarpio gatvėje, pasižvalgęs po turtingo miestiečio gyvenamąjį kambarį. Vėliau jis atsidurs sovietinėje aplinkoje, kur patirs visai kitokių, netikėtų šioje ekspozicijoje įspūdžių. Sovietmečio temos stilizacija paryškins principinius miestiečio gyvenimo būdo ir kultūrinės aplinkos skirtumus XX a. istorijos epochoje.
Miestą sieksime parodyti kaip modernėjančios to meto aplinkos simbolį, kur šalia visų technikos naujovių, atsiranda ir populiarios laisvalaikio kultūrinės pramogos, viena iš jų - kinas. Tad vieną ekspozicijos salių „Kino“ ir skirsime to meto pramogai - kino teatrui. Šioje salėje, šalia eksponatų teikiamos informacijos, bus demonstruojama tarpukario kino kronika bei kronikos principu sukurta Šiaulių miesto istorijos ir kultūros video informacija.
Miesto multikultūrinei aplinkai atskleisti, vieną iš ekspozicijos salių skirsime žydų bendruomenės istorijai ir kultūrai.
Ch. Frenkelio rūmai - patraukli erdvė kultūriniams renginiams. Dvaro aplinka ir puiki salių akustika ideali kamerinės ir klasikinės muzikos koncertams. Tad bus išnaudojama ir ekspozicinė erdvė, ir dvi rūmų salės, skirtos renginiams, koncertams bei parodoms.
Rūmai dar teberestauruojami, o juose jau vyksta kultūriniai renginiai, muzikiniai vakarai, pavyzdžiui, lotyniškos muzikos festivalis „Fundamentum Collegii“. Tradiciniu jau tapo Ch. Frenkelio rūmų vasaros festivalis.
Rūmai tapo patrauklia vieta ir kitokio pobūdžio renginiams: susitikimus ar susirinkimus čia rengia Lietuvos bajorai, Šiaulių miesto pramoninkai. Muziejininkai ir kitos kultūros ir švietimo institucijos organizuoja konferencijas. Ch. Frenkelio rūmai atlieka ir miesto reprezentacines funkcijas. Čia vyksta mero priėmimai, valstybinių švenčių minėjimai ir kt.
Dvi rūmų salės bus skirtos parodoms. Jose bus rengiamos dailės bei istorinės tematikos parodos. Neapsiribosime tik klasikine daile, nes pats pastatas yra moderno stiliaus, todėl rodysime tiek klasikinį, tiek ir šiuolaikinį meną.

Paslaugų zona
Kaip rodo atlikti tyrimai, tik 30 proc. savo laiko lankytojas skiria ekspozicijoms apžiūrėti, likusius 70 proc. laiko lankytoją reikia užimti8. Vadovaudamiesi šiuo tyrimo rezultatu, Ch. Frenkelio rūmuose numatėme paslaugų zoną lankytojams - kasą su suvenyrų bei muziejinės informacijos prekyba, informacijos centrą su kompiuterizuotomis darbo vietomis. Rasti pramogų, patenkinti pažinimo poreikius lankytojas galės ir ekspozicinėje zonoje veikiančioje kino ir konferencijų salėje „Kino“. Nemažą laiko dalį lankytojas galės praleisti stilingai įrengtoje kavinėje, kurios koncepcija dar tebėra diskutuojama.
Galėtume teigti, kad pritaikant Ch. Frenkelio rūmus polifunkcinei kultūrinei misijai, buvo atsižvelgta į šiuolaikines muzeologines idėjas ir patirtis. Kryptingai ieškota idėjų sukurti ne tik patrauklią, šiuolaikinės muziejininkystės reikalavimus atitinkančią ekspoziciją, bet ir numatytos kitos lankytojų poreikius tenkinančios zonos - kultūrinių švietėjiškų renginių, parodų, informacijos ir pramogų.

Nuorodos:

1 Adomonis T., Adomonytė N. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. Vilniaus, 1997.

2 Baranowski J. Bajoro dvaro legenda XIX-XX amžiuje // Menotyra. 1998. Nr. 1. P. 176-190.

3 Berelsonas Z. Dvarai ir senovės menas // Gimtasai kraštas. 1940 m. birželis-gruodis. Nr. 3-4. P. 218-222.

4 Europos dailė. Lietuviškieji variantai. Vilnius, 1994.

5 Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m. Vilnius, T. 3.

6 Lukšionytė-Tolvaišienė N. Namas prie fabriko Vilniaus gatvėje // Varpai. 1990. P. 125-129.

7 Pagrižauskaitė V. Ch. Frenkelio rūmuose kuriasi nauja ekspozicija // Lietuvos muziejai. 2003. Nr. 1. P. 25-28.

8 Ryšių su visuomene principai muziejų vadyboje. Parengta pagal Marieke Burgers paskaitų konspektą // Muziejų vadyba seminarai, teorija, praktika. Vilnius, 2002. P. 6.

9 Šimkūnaitė L. XVII a. Lietuvos portretas. Vilnius, 2000.

10 Гарюнов В. С., Тубли М. П. Архитектура эпохи модерна С-Петербург., 1992.

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13