Irena Nekrašienė,
Odeta Stripinienė
Šiaulių „Aušros“ muziejus
Daugiau nei 80 m. veikia Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Per šį laiką būta sumanymų pastatyti mieste specialiai muziejui
pritaikytą pastatą. Tiek tarpukario metų, tiek ir sovietinio meto
sumanymai liko neįgyvendinti. Šiandien „Aušros“ muziejus Šiauliuose
išsidėstęs septyniuose pastatuose. Du muziejaus pastatai - Venclauskių
namai ir Ch. Frenkelio rūmai yra vertingi kultūros paveldo objektai.
Vienas reikšmingiausių tarpukario architektūros statinių mieste -
memorialinis žymios šiauliečių šeimos Stanislavos ir Kazimiero
Venclauskių gyvenamasis namas. Ch. Frenkelio rūmai ne tik reikšmingas
moderno (secesijos) architektūros statinys Šiauliuose ir Lietuvoje,
bet ir technikos istorijos paminklas su visomis XIX-XX a. sandūros
technikos naujovėmis: elektra, vandentiekio ir kanalizacijos,
centrinio šildymo sistemomis. Be to Ch. Frenkelio rūmai - reikšmingas
žydų kultūros paveldo objektas mieste. Rūmus, kaip gyvenamąjį namą,
1908 m. šalia veikiančio odų fabriko pastatė žymus carinės Rusijos
Šiaulių pramoninkas Chaimas Frenkelis. Nuo gatvės namas atitvertas
metalinių strypų tvora, įtvirtinta tarp mūro stulpų, turinčių vazos
formos užbaigimus. Tvoroje - dveji neobarokiniai vartai su augaliniais
ornamentais. Šiuo metu tvora restauruojama. Už namo - nedidelis parkas
su fontanu.
Namo kompozicija simetriška. Gatvės fasade yra du vienodi rizalitai su
erkeriais ir mansardų frontonėliais, pora įėjimų, dveji laiptai.
Griežtą simetriją sušvelnina kairiajame kampe iškilęs bokštelis su
neorenesansine smaile.
Cokolis yra iš tašytų akmenų. Pastato išorėje dekoro nedaug, jo
motyvai perimti iš įvairių stilių: romaninio (portalų angos,
kolonėlės), renesanso (augaliniai reljefai), baroko (prieangių
stogeliai, vartų ažūras). Į namą patenkama pro du tambūrus - kairįjį
ir dešinįjį. Durys masyvios, su švieslangiais, krištoliniais stiklais,
dekoruotais tulpių motyvu. Reprezentaciniame vestibiulyje - mediniai
dviejų maršų laiptai, koklių židinys. Vestibiulis išsiskiria
funkcionalia ir elegantiška medžio puošyba6.
1993 m., kai iš pastato išsikraustė sovietinė ligoninė, jis buvo
perduotas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Pradėta ieškoti idėjų, kaip rūmus
įjungti į jau funkcionuojančią muziejaus ekspozicijų sistemą, kaip
pritaikyti jį muziejaus ir miesto kultūros reikmėms.
Pranešimo tikslas - aptarti restauruojamo kultūros paminklo, Ch.
Frenkelio rūmų, pritaikymą polifunkcinei kultūrinei misijai -
reprezentacinei muziejaus ekspozicijai ir miesto kultūros centro
sukūrimui. Kadangi rūmai dar teberestauruojami, ir tuo pačiu metu
vyksta ekspozicijos kūrimo darbas, aptarsime įgyvendintus ir būsimus
sumanymus.
Idėjos gimimas
2002 m. iš muziejaus istorikų ir Dailės skyriaus darbuotojų
buvo sudaryta darbo grupė Ch. Frenkelio rūmų pritaikymo koncepcijai ir
teminiam planui sukurti. Darbo grupė vadovavosi nuostata, kad
sėkmingiausios ekspozicijos sukuriamos tada, kai į vieningą visumą
susijungia istorinio pastato statybos ir funkcionavimo laikas, kai
pats pastatas tampa sudėtiniu ekspozicijos elementu, papildančiu
pasirinktą ekspozicijos temą. Ši mintis tapo būsimos ekspozicijos
koncepcijos leitmotyvu. Taip buvo pasirinkta ekspozicijos tema
„Provincijos dvaras ir miestas XIX a. - XX a. vid.“.
Ch. Frenkelio rūmai - turtingo miestiečio, pramonininko prabangus
gyvenamasis namas. Dauguma tiek namo interjero, tiek eksterjero ir
aplinkos detalių imituoja dvaro kultūros elementus. Ch. Frenkelio
rūmai tarsi dvaras mieste, dvaras urbanizuotoje aplinkoje su visomis
to laikmečio miesto technikos naujovėmis: elektra, vandentiekio ir
kanalizacijos sistemomis. Taigi ir ekspozicija, kaip sako pavadinimas,
sudaryta iš dviejų dalių: kuriamas stilizuotas dvaro kultūros ir
urbanistinės miesto aplinkos vaizdas.
Antra priežastis, lėmusi tokios ekspozicijos idėjos gimimą, buvo
turtingi dvarų kultūros rinkiniai „Aušros“ muziejuje, sukaupti per
1940 m. dvarų nacionalizaciją. Šie rinkiniai ankstesnėse ekspozicijose
buvo menkai terodyti dėl to, kad neturėjome atitinkamų autentiškų
patalpų. Žinoma, negalima ignoruoti ir sovietinio laikotarpio
ideologijos, kai dėmesys buvo skiriamas tik liaudies kultūrai.
Įgyvendinti darbai
2003 m. kovo pradžioje minint Šiaulių „Aušros“ muziejaus
80-metį visuomenei buvo pristatyta ekspozicijos dalis „Provincijos
dvaras XIX a. - XX a. vid.“. Apie šią ekspoziciją buvo rašyta žurnale
„Lietuvos muziejai“7
bei Šiaulių apskrities ir miesto laikraščiuose.
Šioje ekspozicijoje norėta atskleisti dvaro kultūrą, kaip dalį
nacionalinės kultūros, kaip lietuviškos kultūros savastį, pabrėžti
nuolatinę dvaro ir kaimo sąveiką, universalių kultūros vertybių
perimamumą, ypač aktualų provincijoje, kur dvarininkai nebuvo taip
nutolę nuo valstiečių gyvenimo.
Dvaro buitį ir kasdienybę, dvarininkų gyvenseną parodyti sukurtas
stilizuotas dvaro vaizdas, kurio pagrindas - XIX a. Lietuvos
provincijos dvaruose įsitvirtinęs funkcinis kambarių skirstymas:
salonas, kabinetas-biblioteka, valgomasis. Ekspozicijoje rodomas ne
konkretaus dvaro interjeras, o apibendrinta ir stilizuota jo
interpretacija.
Ekspozicija užima gana didelę erdvę - 307 kv. m. Ji išsidėsčiusi
septyniose rūmų salėse. Siekiant kuo tiksliau ir išraiškingiau
panaudoti rūmų interjerą ir eksponatus, buvo pasirinktas mišrus
eksponavimo būdas - interjerinis ir galerinis. Autentiškas interjeras
su laiptais, medžio puošyba, lipdiniais ir piešiniais ant lubų bei
sienų, koklių židiniu papildo dvaro ekspoziciją. Joje naudojami dvarų
dailės rinkiniai ir buities daiktai, pristatomi įvairiausių žanrų
dailės kūriniai: portretai, peizažai, natiurmortai, taikomoji dailė,
istoriniai eksponatai - iš viso 2036 eksponatai.
Sukurtos trys interjerinės - biblioteka ir dvi svetainės (moters bei
vyro kambariai) - ir keturios galerinės salės: Rytų meno, Karalių,
Dvarininkų portretų ir Galerija.
Galerinio tipo salėse yra pristatomos muziejuje turimos paveikslų
kolekcijos. XIX-XX a. sandūroje susidomėjimas Tolimųjų Rytų kultūromis
neaplenkė ir Lietuvos provincijos dvarų. Juose buvo sukauptos nemažos
Rytų meno kolekcijos. Todėl šioje ekspozicijoje viena salė skirta Rytų
menui. Joje eksponuojama unikali klasikinio Edo periodo japonų
graviūrų kolekcija iš Santeklių dvaro. Ateityje šią salę turėtų
papildyti rytų šalių keramika.
Karalių ir dvarininkų portretų galerijose lankytojai gali pamatyti
šešiolika imaginacinių karalių portretų, nutapytų XVIII-XIX a. bei
Šiaurės Lietuvoje gyvenusių dvarininkų Gorskių, Burbų, Gruževskių,
Pšeciševskių, Pliaterių, Römerių portretus, tapytus XVII-XX a. pr.
Daugiausia tai vietos meistrų kūriniai. Kartu su karalių portretais
eksponuojamas ir Vilniaus meno mokyklos atstovo Vincento Smakausko
Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro
visafigūris portretas. Seniausias Dvarininkų portretų galerijoje
eksponuojamas paveikslas yra nežinomo dailininko 1777 m. nutapytas O.
Vainaitės-Gorskienės portretas.
XIX a. dvaro kultūrai būdinga mecenatystė, raritetų kaupimas ir
kolekcionavimas. Už paramą dailininkų studijoms užsienyje dvarininkams
buvo atlyginama vakarietiškų paveikslų kopijomis. Keliaudami po Vakarų
Europą, dvarininkai rinkdavo įvairių mokyklų paveikslus, miniatiūras,
graviūras ir kitas meno vertybes. Taip atsirado dvarų muziejai,
paveikslų galerijos, plėtojosi savotiška muziejinė veikla. Kartu tai
skatino dailės raidą. Galerijos atspindėjo savininko pomėgius ir
nepriekaištingą skonį.
Galerijoje pristatomi Vakarų Europos meistrų darbai ir jų kopijos -
peizažai, portretai, buities scenos. Vienas garsiausių ekspozicijos
eksponatų - belgų tapytojo B. P. Ommegancko (1755-1826) realistiškas
„Peizažas su avimis“. Lankytojai gali grožėtis buitinio žanro L.
Lofflero (1827-1898) ir A. Ricci (1854-?) paveikslais. Čia pristatomos
dvi G. Volpato (1732-1808) mūzos, kurios yra antikinių skulptūrų
kopijos. Galerija turėtų lankytojui atkurti dvaruose buvusių galerijų
vaizdą, perteikti dvarininkų meninį skonį, jų orientavimąsi į
kosmopolitines europines vertybes.
Lankytojas interjerinėse salėse patenka į kitokią aplinką. Jose
daugiau jaukumo, intymumo, tokioje aplinkoje dvarininkai leisdavo
šiokiadienius.
Svarbi vieta dvare teko bibliotekai, kurioje buvo dirbama: čia
tvarkomi finansai, ūkio reikalai, susipažįstama su naujausiomis mokslo
idėjomis, joje auklėjami vaikai, bendraujama. Bibliotekos akcentu tapo
Lietuvos vyskupų, bažnyčių fundatorių, valstybės veikėjų atvaizdai,
turintys tiek reprezentacinę, tiek meninę vertę. Labai vertingi
istoriniu ir meniniu požiūriu yra L. M. Odlianickio-Počobuto ir jo
žmonos M. Siesickaitės-Počobutienės portretai, tapyti nežinomų vietos
dailininkų. Ukmergės pavieto žemės teisėjas su žmona buvo Palėvenės
dvaro savininkai ir Palėvenės dominikonų fundatoriai. Įdomūs ir kiti
poriniai portretai, pavyzdžiui, Jono Adomkovičiaus ir jo žmonos Onos
Adomkovičienės. Bibliotekoje vienintelis peizažas - Kozlovskio „Kražių
kolegija“, čia įamžinta garsi Lietuvos provincijos mokykla.
Bibliotekoje eksponuojamos XVII-XX a. knygos lenkų, rusų, vokiečių,
prancūzų kalbomis. Tai enciklopedijos, teologijos, gamtos mokslų,
istorijos knygos. Dvarininkų ūkinę veiklą atspindi mokesčių kvitų,
ūkinės veiklos aprašymų knyga. Oficialią bibliotekos atmosferą
švelnina bydermejerio stiliaus baldai ir įvairios smulkmenos:
suvenyrinė dėžutė, rašalinės, stalinė lempa, laikrodis, dvarininkų ir
jų šeimų fotografijos.
Lankytojas iš Bibliotekos patenka į intymesnę aplinką, tai Geltonoji
svetainė - moters kambarys. Moters kambarys sąmoningai sukurtas pagal
baroko ir rokoko stilistiką, kad išreikštų pasiturinčio sluoksnio
poreikį prabangai ir puošnumui. Kambaryje yra prancūzų rokoko stiliaus
minkštų baldų komplektas, rašomasis stalas-sekreteras, tualetinis
staliukas. Subtilumu išsiskiria komoda - intarsija ir inkrustacija
perlamutrinėmis kriauklėmis sukurtas smulkaus piešinio paukščių ir
gėlių ornamentas.
Stiliaus vientisumą padeda išlaikyti dekoratyvinės dailės dirbiniai,
prabangūs, ornamentuoti paveikslų rėmai bei patys paveikslai: gėlių
natiurmortai ir buitinės, religinės, mitologinės tematikos darbai.
Lankytojas gali gėrėtis XVII a. italų dailininko F. Albani paveikslu
„Europos pagrobimas“ bei Vilniaus meno mokyklos profesoriaus P.
Smuglevičiaus „Charono laivu“, bei danų kilmės dailininko J. Juel
(1745-1802) gėlių natiurmortais. Rodomas ir religinės tematikos
paveikslas - F. Trevizani (1656-1746) „Šventoji šeima“. Eksponuojama
daug porceliano, XVIII-XIX a. garsiausių Europos manufaktūrų dirbinių.
Visai kitokios nuotaikos ir stilistikos yra Žalioji svetainė - vyro
kambarys. Pasirinkta medžioklės, karo tematika, kaip geriausiai
pristatanti vyrišką pasaulio jauseną, pomėgius, gyvenseną.
Eksponuojamos trys įspūdingo dydžio graviūros, išraižytos garsaus
prancūzų dailininko B. Picart’o (1673-1733) pagal vieno žymiausių XVII
a. II p. Prancūzijos dailininko C. Le Bruno (1619-1690) kūrinius.
Juose vaizduojami Romos imperijos istorijos fragmentai. Svetainės
baldai - komoda, krėslai, lošimo stalelis - sunkūs ir gausiai
dekoruoti.
Pagrindinis kambario akcentas - ginklų kolekcija, iškabinta ant kilimo
pritvirtinto prie sienos. Apsauginiai, šaltieji ir šaunamieji ginklai
buvo kovos priemonė, dovanos už nuopelnus, taip pat valdžios simbolis.
Seniausi ginklai, eksponuojami šiame kambaryje, yra pagaminti XVII a.
Lankytoją sudomins originalus eksponatas - špaga-lazda, turinti medinę
riestą rankeną, balto metalo geležtę, medinę makštį.
Eksponuojami ir apie vyro solidumą bylojantys kišeniniai laikrodžiai,
pypkės bei iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija perduodami stiklo,
bronzos, sidabro dirbiniai su išgraviruotomis monogramomis bei
herbais.
Baigus restauruoti rūmų antrąjį aukštą, ekspozicija bus pratęsta ir
duris atvers dar viena dvaro interjerinė salė - Valgomasis. Šios salės
pagrindiniu akcentu taps pagal to laikmečio mados ir etiketo
reikalavimus serviruotas stalas. Lankytojai pamatys gausybę
taikomosios dailės daiktų: lėkštes, puodelius, taures, žvakides,
skulptūrėles, kavos bei pietų servizus. Šioje salėje bus pristatomi
garsiausių Europos manufaktūrų dirbiniai: Meiseno, Sevro, Berlyno,
Vienos ir kitų. Apsilankius Valgomajame lankytojus turėtų priblokšti
prabanga ir geras skonis.
Būsimieji darbai
Antroji ekspozicijos dalis „Provincijos miestas“ XIX a. pab.
- XX a. vid. bus pradėta kurti dar šiemet, baigus restauruoti rūmus.
Tad su kolegomis muziejininkais galime pasidalinti tik sumanymais.
Šios ekspozicijos kūrėjų, muziejaus istorikų, tikslas - lankytoją, jau
susipažinusį su dvaro kultūra, perkelti į provincijos miesto aplinką,
kur jau XIX a. pab. ėmė ryškėti kapitalistinio miesto bruožai,
techninės, nors ir ribotos, civilizacijos įsiveržimas.
Ekspozicijos idėją realizuojant, bus tęsiamas interjerinis eksponavimo
būdas, labiausiai atitinkantis plačiosios visuomenės poreikius.
Kursime stilizuotą miesto kultūrinę, urbanistinę aplinką, kurioje
lankytojas galėtų pajusti „dalyvavimo istorijoje“ efektą, pats bandytų
interpretuoti praeities vaizdinius. Stilizuotas provincijos miesto
vaizdas bus kuriamas iš kultūros, socialinės ir kasdieninio gyvenimo
istorijos pozicijų, paminint tik vieną kitą politinės istorijos įvykį.
Manome, kad šie modeliai gali darniai tarpusavyje koegzistuoti.
Pranešime galime sukonkretinti temas, pasirinktas ekspozicijai.
Derinantis prie lankytojų poreikių, siekėme, kad jos būtų suprantamos
ir kartu intriguojančios, o be to, apimtų platų XIX a. pab. - XX a. I
p. provincijos miesto istorijos laikotarpį. Tai yra XIX-XX a. sandūros
ir tarpukario provincijos miesto gatvės, kino salė „Kino“, miestiečio
gyvenamasis kambarys, sovietinio gyvenimo štrichai.
Kuriamus miesto aplinkos ir miestiečio buities vaizdus, XX a. pr. ir
amžiaus vidurio pokyčius lankytojas patirs apsilankęs šio laikotarpio
gatvėje, pasižvalgęs po turtingo miestiečio gyvenamąjį kambarį. Vėliau
jis atsidurs sovietinėje aplinkoje, kur patirs visai kitokių, netikėtų
šioje ekspozicijoje įspūdžių. Sovietmečio temos stilizacija paryškins
principinius miestiečio gyvenimo būdo ir kultūrinės aplinkos skirtumus
XX a. istorijos epochoje.
Miestą sieksime parodyti kaip modernėjančios to meto aplinkos simbolį,
kur šalia visų technikos naujovių, atsiranda ir populiarios
laisvalaikio kultūrinės pramogos, viena iš jų - kinas. Tad vieną
ekspozicijos salių „Kino“ ir skirsime to meto pramogai - kino teatrui.
Šioje salėje, šalia eksponatų teikiamos informacijos, bus
demonstruojama tarpukario kino kronika bei kronikos principu sukurta
Šiaulių miesto istorijos ir kultūros video informacija.
Miesto multikultūrinei aplinkai atskleisti, vieną iš ekspozicijos
salių skirsime žydų bendruomenės istorijai ir kultūrai.
Ch. Frenkelio rūmai - patraukli erdvė kultūriniams renginiams. Dvaro
aplinka ir puiki salių akustika ideali kamerinės ir klasikinės muzikos
koncertams. Tad bus išnaudojama ir ekspozicinė erdvė, ir dvi rūmų
salės, skirtos renginiams, koncertams bei parodoms.
Rūmai dar teberestauruojami, o juose jau vyksta kultūriniai renginiai,
muzikiniai vakarai, pavyzdžiui, lotyniškos muzikos festivalis „Fundamentum
Collegii“. Tradiciniu jau tapo Ch. Frenkelio rūmų vasaros festivalis.
Rūmai tapo patrauklia vieta ir kitokio pobūdžio renginiams:
susitikimus ar susirinkimus čia rengia Lietuvos bajorai, Šiaulių
miesto pramoninkai. Muziejininkai ir kitos kultūros ir švietimo
institucijos organizuoja konferencijas. Ch. Frenkelio rūmai atlieka ir
miesto reprezentacines funkcijas. Čia vyksta mero priėmimai,
valstybinių švenčių minėjimai ir kt.
Dvi rūmų salės bus skirtos parodoms. Jose bus rengiamos dailės bei
istorinės tematikos parodos. Neapsiribosime tik klasikine daile, nes
pats pastatas yra moderno stiliaus, todėl rodysime tiek klasikinį,
tiek ir šiuolaikinį meną.
Paslaugų zona
Kaip rodo atlikti tyrimai, tik 30 proc. savo laiko
lankytojas skiria ekspozicijoms apžiūrėti, likusius 70 proc. laiko
lankytoją reikia užimti8. Vadovaudamiesi šiuo tyrimo rezultatu, Ch.
Frenkelio rūmuose numatėme paslaugų zoną lankytojams - kasą su
suvenyrų bei muziejinės informacijos prekyba, informacijos centrą su
kompiuterizuotomis darbo vietomis. Rasti pramogų, patenkinti pažinimo
poreikius lankytojas galės ir ekspozicinėje zonoje veikiančioje kino
ir konferencijų salėje „Kino“. Nemažą laiko dalį lankytojas galės
praleisti stilingai įrengtoje kavinėje, kurios koncepcija dar tebėra
diskutuojama.
Galėtume teigti, kad pritaikant Ch. Frenkelio rūmus polifunkcinei
kultūrinei misijai, buvo atsižvelgta į šiuolaikines muzeologines
idėjas ir patirtis. Kryptingai ieškota idėjų sukurti ne tik
patrauklią, šiuolaikinės muziejininkystės reikalavimus atitinkančią
ekspoziciją, bet ir numatytos kitos lankytojų poreikius tenkinančios
zonos - kultūrinių švietėjiškų renginių, parodų, informacijos ir
pramogų.
Nuorodos:
1 Adomonis T., Adomonytė N.
Lietuvos dailės ir architektūros istorija. Vilniaus, 1997.
2
Baranowski J. Bajoro dvaro legenda XIX-XX amžiuje // Menotyra. 1998.
Nr. 1. P. 176-190.
3
Berelsonas Z. Dvarai ir senovės menas // Gimtasai kraštas. 1940 m.
birželis-gruodis. Nr. 3-4. P. 218-222.
4 Europos
dailė. Lietuviškieji variantai. Vilnius, 1994.
5 Lietuvos
architektūros istorija. Nuo XIX a. II-ojo dešimtmečio iki 1918 m.
Vilnius, T. 3.
6
Lukšionytė-Tolvaišienė N. Namas prie fabriko Vilniaus gatvėje //
Varpai. 1990. P. 125-129.
7
Pagrižauskaitė V. Ch. Frenkelio rūmuose kuriasi nauja ekspozicija //
Lietuvos muziejai. 2003. Nr. 1. P. 25-28.
8 Ryšių su
visuomene principai muziejų vadyboje. Parengta pagal Marieke Burgers
paskaitų konspektą // Muziejų vadyba seminarai, teorija, praktika.
Vilnius, 2002. P. 6.
9
Šimkūnaitė L. XVII a. Lietuvos portretas. Vilnius, 2000.
10
Гарюнов В. С.,
Тубли М. П. Архитектура
эпохи модерна С-Петербург., 1992.