LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 4
KĖDAINIŲ KRAŠTO MUZIEJUS – XVIII A.
KARMELITŲ VIENUOLYNO PASTATE
Jūratė Nekrašienė
Kėdainių krašto muziejus
Kėdainių krašto muziejus, įkurtas 1922 m., yra
vienas seniausių muziejų Lietuvoje. Iš pradžių muziejus glaudėsi
Kėdainių savivaldybės ankštose pirmojo aukšto patalpose. 1931 m.
Apskrities valdybos komisija konstatavo: „(…) muziejus sutalpintas
viename kambaryje taip, kad eksponatai veik visi sudėti krūvoje, o
lankytojams, ypač didesniame skaičiuje, visai nėra kur apsisukti“.
II pasaulinio karo metais muziejus ir jo rinkiniai labai nukentėjo:
dalis eksponatų buvo prarasta, o likę - sukrauti į kelis sandėlius.
1956 m. muziejus įsikėlė į erdvesnes patalpas - Tarybų g. 23, o nuo
1967 m. - į pastatą J. Basanavičiaus g. 45, buvusias Juozapavos
palivarko arklides, kur išbuvo iki 2000 m.
Per visą muziejaus egzistavimo laikotarpį nei vienos patalpos nebuvo
pritaikytos daiktų eksponavimui. Salės buvo gana ankštos, tinkančios
tik sieninėms vitrinoms - fotonuotraukoms bei dokumentams eksponuoti.
Padėtis pasikeitė 2000 m. muziejų perkėlus į naujas patalpas
Didžiojoje g. 19, XVIII-XIX a. architektūrinį paminklą, 2 aukštų bei
fligelių karmelitų vienuolyną. Restauruojant vienuolyno pastatą
stengtasi išlaikyti jo autentiškumą bei pritaikyti jį muziejaus
funkcijoms.
Remiantis istoriniais, archeologiniais tyrimais galime nustatyti, kiek
pavyko išsaugoti autentiškumo. Istorinė medžiaga plačiai atskleidžia
karmelitų vienuolyno įkūrimo politines, religines aplinkybes, žemės
valdų gavimą, turtinius santykius bei pastatų vidaus išplanavimą.
Žvelgiant į vienuolyno pastatymo laikotarpį, mename, kad Kėdainiai
XVII-XVIII a. pr. buvęs vienas stipriausių reformacijos centrų
Lietuvoje. Vis dėlto išmirus protestantiškajai Radvilų giminės šakai,
vėlesniems paveldėtojams tapus katalikais bei po miestą nusiaubusio
maro, Kėdainių evangelikų reformatų bendruomenė sumažėjo ir
susilpnėjo. XVIII a. pr. į Kėdainius pradeda skverbtis katalikų
vienuoliai. 1703 m. čia buvo bandoma įkurdinti jėzuitus, nepavykus
pakviestas karmelitų vienuolių ordinas. Pastarieji, įsigiję Stanislovo
Staginskio mūrinį namą, vėliau ir šalia esančius miestiečių Jokūbo
Grėjaus ir Roberto Livingstono sklypus bei Anos Kaneinovos namą su
rūsiu, pradėjo vienuolyno statybą.
1709 m. šaltiniuose jau minima „medinė, ant mūrinio pamato, dengta
skiedromis“ karmelitų bažnyčia - koplyčia, kuri „dalinai jau pastatyta
ir dar tebestatoma“1.
1713 m. Žemaičių vyskupas paskiria karmelitams parapiją. Vienuolių
katalikų veikla sukėlė miesto senbuvių evangelikų reformatų
pasipriešinimą. Konfliktas peraugo į tarpvalstybinį, todėl kurį laiką
vienuolių karmelitų veikla Kėdainiuose buvo pristabdyta. Teigta, kad
tik 1766 m. buvo užbaigtos „didelio 2-jų aukštų mūrinio vienuolyno ir
bažnyčios statybos“2.
Vienuolynas labai nukentėjo 1771 m. gaisro metu. Vėliau buvo
atstatytas.
Nemažai duomenų apie bažnyčios ir vienuolyno pastatus, jų detalų
išplanavimą randame 1805, 1817, 1828 ir 1831 metų vizitacijų
inventoriniuose aktuose. „Pastatas yra „U“ raidės formos, mūrinis,
dengtas malksnomis ir stovi netoli bažnyčios“. 1805 m. vizitacijoje
minimos ir trys pastatą sudarančios dalys: pirmojoje yra maisto
sandėlis ir senasis prioratas, vidurinėje - 6 celės vienuoliams.
Trečioji dalis - 2-jų aukštų: apačioje - priorato patalpos (kambarys
ir sandėlis), viršuje - provinciolo celė.
Šiuos duomenis praplečia 1817 m. vizitacijos aktas. Čia aprašytas
„mūrinis, malksnomis dengtas vienuolių gyvenamasis namas -
vienuolynas. Pirmojoje pastato dalyje - rytinėje - yra virtuvė ir
senasis prioratas. Po virtuve - rūsys, į kurį iš koridoriaus yra
durys. Antrojoje dalyje yra vienuolių celės: 4 vienvietės ir 1
dvivietė. Kiekvienoje celėje yra po 1 langą ir duris. Per visas celes
yra 3 krosnys, apšildančios po du kambarius. Trečioji pastato dalis -
2-jų aukštų. Apatiniame - maisto sandėlis ir 2 saugyklos. Viršutiniame
aukšte - provinciolo patalpos: celė, šoninis kambarys ir saugykla“3.
Po 1831 m. sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, jo turtas atimtas.
Panaikinto vienuolyno patalpose įsikūrė rusų kariuomenė4.
1832 m. pastatas pritaikytas kareivinių poreikiams, atlikta pastato
rekonstrukcija. Rekonstrukcijos metu pastatas pakeitė savo išvaizdą:
pristatytas 2-as aukštas virš vidurinio ir šiaurinio fligelių. 1882 m.
inventoriniame akte rašoma, jog celių bei kitų patalpų medinės lubos
pakeistos cilindriniais ir kryžminiais skliautais. Iš buvusio pirminio
pastato mažai kas beliko - tik atraminės sienos.
XX a. remontai ir rekonstrukcijos labiausiai pakeitė vienuolyno
komplekso planą. Sovietmečiu (1963 m.) vienuolyno patalpose įkūrus
Elektros aparatūros gamyklą, buvo pristatyta didelių pastatų naujiems
cechams, o senieji pritaikyti gamybos reikmėms. Medinė karmelitų
bažnyčia buvo paversta šios gamyklos produkcijos sandėliu5.
Tik 1991 m. iškėlus gamyklą, buvęs vienuolyno centrinis korpusas
perduotas Krašto muziejui.
Šis vienuolyno korpusas mažiausiai pakito - išliko planinė struktūra,
koridorius, celės, langai ir durys, skliautai, apšildymo krosnių
pakuros iš koridoriaus pusės.
1991 m. karmelitų bažnyčia buvo suremontuota ir perduota
tikintiesiems. Restauruojant buvusio vienuolyno pastatą, pritaikant
patalpas muziejaus reikmėms ir įrengiant ekspozicijų sales, buvo
stengtasi išlaikyti autentiškumą - muziejaus pirmame aukšte išsaugotas
ilgas, siauras koridorius su kryžminiais skliautais ir restauruotos 6
vienuolių celės. Didžiausioje - dvivietėje - dabar įrengta Vienuolio
celės ekspozicija, kurioje rodomi vienuolių naudoti daiktai: XVIII a.
mišiolas, išleistas Italijoje, vienuolio lova iš Dotnuvos vienuolyno,
stalas su kėde bei įvairūs bažnytiniai reikmenys. Pro celės langą
matyti XVIII a. pr. karmelitų bažnyčia. Kitose vienvietėse celėse taip
pat įrengtos ekspozicijos. Kadangi jos nėra didelės, šias patalpas
buvo sunku pritaikyti muziejinių vertybių eksponavimui, todėl čia
daugiausiai rodomos nuotraukos bei dokumentai. Šios ekspozicinės salės
- tarsi atskiromis erdvėmis suskirstyti ekspoziciniai plotai, kurių
kiekvienas atskleidžia tam tikrą istorijos laikotarpį. Celėse yra
įrengtos šios ekspozicijos: „Kovos už laisvę 1918-1919 m.“, „Kėdainiai
tarpukariu 1918-1940 m.“, „Hitlerinė ir sovietinė okupacijos“,
„Tautinės bendruomenės Kėdainiuose“, „Kėdainių krašto garbės
piliečiai“. Nors nedaug eksponatų telpa šiose celėse, tačiau
kiekvienas jų, gidų lūpomis, pasakoja savo istoriją.
Muziejaus antrame aukšte yra erdvios, aukštos ekspozicinės salės.
Ekspozicija prasideda nuo dviejų archeologinių radinių salių, kurių
vienoje atskleidžiamas pats ankstyviausias laikotarpis Lietuvoje,
kitoje eksponuojami Kėdainių miesto archeologiniai radiniai. Šioje
patalpoje rengiamos ir trumpalaikės kilnojamos archeologinių radinių
parodos.
Sudėtingesnė situacija yra ekspozicijos „Kėdainiai XVI-XVIII a.“
salėje, šis laikotarpis - Kėdainių aukso amžius. Norėta parodyti kuo
daugiau išlikusių to meto daiktų, dokumentų, tačiau šioje salėje tokių
galimybių nėra. Kitoje salėje eksponuojamas grafo Zabielos atvežtas iš
Anglijos ir Apytalaukio dvare stovėjęs XIX a. pab. ragų baldų
komplektas.
Restauruojant patalpas buvo svarstoma, kaip eksponuoti žinomo lietuvių
kryždirbio V. Svirskio darbus: 4-6 m aukščio kryžius, stogastulpius.
23 kryžiai eksponuojami didžiausioje ir erdviausioje patalpoje. Ši
patalpa naudojama ir konferencijoms, susitikimams, koncertams ir
parodoms.
Nors pats vienuolyno pastatas gana nemažas ir ekspozicinių salių daug,
tačiau plati Kėdainių miesto istorija bei muziejuje sukauptų įvairių
laikotarpių eksponatai netelpa į turimas patalpas. Didžiausia šio
muziejaus problema - laikinų parodų rengimas. Joms rengti muziejus
atskiros patalpos neturi. Vienintelė patalpa, esanti beveik po
laiptais, - tai muziejaus vestibiulis. Sumanūs muziejininkai ir šią
patalpą išradingai panaudoja, rengdami čia trumpalaikes parodas ne tik
iš turimų eksponatų, bet ir kviesdami jose dalyvauti miesto
tautodailininkus, mokyklų bei darželių auklėtinius, dailės mokyklos
mokinius.
Reikėtų pasidžiaugti, kad Kėdainių krašto muziejus nuolat dalyvauja
įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Šiuo metu Kėdainių krašto
muziejus dalyvauja projekte „Kultūros paveldas interaktyviai“.
Projektas dalyvauja ES kultūros programos „Culture 2000“ konkurse.
Planuojama, kad projektas sukurs naują kilnojamos parodos modelį,
pagrįstą naujausiomis informacijos ir komunikacijos technologijų
gilimybėmis. Paroda vienu metu veiks 4 reikšmingose Europos
kultūrinėse vietose: Londone, Genujoje, Plovdive ir Kėdainiuose.
Projektas-žaidimas įtrauks komandas visuose keturiuose miestuose,
kurios bendradarbiaus, atskleisdamos ir tyrinėdamos daiktus bei
problemas, susietas su bendru Europos paveldu.
Muziejus, Turizmo informacijos centras bei savivaldybė numato -
taikant informacines technologijas, suformuoti Kėdainių rajono
turistinį patrauklumą bei padėti turistams geriau pažinti unikalią
Kėdainių krašto istoriją ir paveldą - įrengti 7 informacinių
kompiuterinių terminalų sistemą. Ši sistema veiks interneto tinkle,
internetinė svetainė tuo pat metu bus ir reklamos, ir viešųjų ryšių
priemonė. Po vieną terminalą bus įrengta atstatytame ir restauruotame
minarete, „skerdėjo“ namelyje ir Arnetų name. Vienas terminalas bus
įrengtas Turizmo informaciniame centre bei trys terminalai Kėdainių
krašto muziejuje. Terminalų sistemos informacija padės geriau
orientuotis turtingoje ir gana painioje krašto istorijoje, rasti
reikiamus objektus, susidaryti savo maršrutą.
Nuorodos
1
Reipaitė V. Kėdainių kraštotyros muziejus, buv. karmelitų vienuolyno
ansamblis, Didžiojoje g. N. 17, 19, 21. Kaunas, 1990. PRPIA Kauno sk.,
B. 7, 5. P. 8, 24, 27.
2
Oksas J. Kėdainių senamiesčio regeneracijos istoriniai tyrimai.
Kaunas, 1990. PRPIA Kauno sk., B. 7, 5. P. 119.
3
Žirgulis R. Kėdainių karmelitų vienuolija XVIII–XIX a. I trečdalyje.
Vilnius, 1993. Diplominis darbas, VU istorijos fakultetas, Naujųjų
amžių istorijos katedra. P. 53.
4
Samalavičius S. Buvusi Juozapo bažnyčia Kėdainiuose. Istorinė
apybraiža. 1977. PKI archyvas, F. 5- 1679.
5
Brazdžiūnas A. Buvęs karmelitų vienuolynas Kėdainiuose, Didžioji 19.
Tyrimų ataskaita. Vilnius, 1991. PRPIA, F. 5- 6049.
|