<<< Į pradžią >>>   <<<English >>>    

LIETUVOS MUZIEJŲ RINKINIAI. NR. 3

V. K. JONYNO SAKRALINĖS ARCHITEKTŪROS PROJEKTAI LIETUVOS MUZIEJUOSE

Vaida Sirvydaitė Rakutienė

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

 

Šv. Onos koplyčia šv. Kazimiero kapinėse. Amsterdamas, Niujorko valtija, JAV. 1971

Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1951 m. Būdamas 44 metų amžiaus, jis pasižymėjo kūrybiniu brandumu grafikos srityje, sumanumu, organizuotumu, ilgalaike praktika pedagoginėje veikloje. Intensyvaus darbo metu sukaupta patirtis padėjo dailininkui įsitvirtinti svetimoje žemėje. Šalis, kurios dailininkas taip ir nepamilo per visą gyvenimą, suteikė jam galimybę profesionaliai atsiskleisti ir kitose plastinio meno šakose. V. K. Jonynas, išskirdamas svarbiausius meninio gyvenimo etapus, pažymi, kad „trečiasis laikotarpis – jau Amerikos žemyne, kur meno profesija ne tik gyventi, bet ir pragyventi be kalbos ir užnugario sudarė problemą. Ją mėginau spręsti šio krašto savitomis priemonėmis – organizacija ir darbu.“1 Čia dailininkui teko prisiminti, ko buvo mokęsis studijų laikais Paryžiuje. Pavyzdžiui, 1932-1935 m. taikomojo profilio dailės mokykloje (Ecole Boulle) jis studijavo medžio skulptūrą ir baldų konstravimą, papildomai lankė architektūros sekciją. Interjero ir eksterjero apipavidalinimas (baldai, žvakidės ir šviestuvai, dekoratyviniai bareljefai, vitražai ir kt.), architektūros, daugiausiai sakralinės, projektai, skulptūros ir akvarelės, nepamirštant ir grafikos (spalvotos litografijos, knygų iliustracijos, kalėdiniai atvirukai, pašto ženklai, logotipai, ekslibriai) - visa tai dailininko buvo išbandyta ir įgyvendinta JAV, laimėjus konkursus, vykdant užsakymus ar tiesiog ruošiantis parodoms. 1955 m. V. K. Jonynas įkūrė vitražų studiją Niujorke. Ji dar vadinama monumentaliosios dekoratyvinės dailės studija, o formaliai – „Jonyno ir Šepardo meno studija“ („Jonynas and Shepherd Art studio, Inc.“) „V. K. Jonynas ėmėsi vitražo ir dekoratyvinės skulptūros, nes, kaip pats sakosi, pamatė, kad šioje šalyje monumentalioji dekoratyvinė dailė gali padėti prasimušti ir garantuoti tvirtą materialinę padėtį. Iš tiesų talentingam dailininkui netrūko užsakymų dekoruoti skirtingos paskirties visuomeninius ir privačius pastatus, ypač bažnyčias ir koplyčias. [...] Jis priklauso tam XX a. menininkų tipui, kurie vaisingai reiškiasi įvairiose dailės srityse, gerai jausdami kiekvienos jų meninę specifiką, visada siekdami harmoningos plastinės visumos.“2

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, menininkas didžiąją dalį kūrybinio palikimo: eskizus, brėžinius, projektus ir jį fiksuojančią dokumentinę medžiagą: fotografijas, skaidres, vaizdajuostes, korespondenciją bei asmeninę biblioteką pervežė iš už Atlanto ir perdavė saugoti įvairioms kultūros institucijoms Lietuvoje: Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui (ČDM) Kaune bei jo padaliniui, V. K. Jonyno galerijai Druskininkuose, Lietuvos dailės muziejui (LDM), Lietuvos literatūros ir meno archyvui (LLMA), Lietuvos dailės akademijai (LDA) Vilniuje. V. K. Jonyno kūrybinės raiškos sakralinėje architektūroje chronologinės ribos - 1955-1983 metai. Remiantis literatūra ir šaltiniais bei archyvine ikonografine medžiaga, nustatyta, kad jis 1956-1976 m. JAV sukūrė 7 sakralinės architektūros projektus, iš kurių įgyvendinti 3 objektai, bei atliko vieno objekto projekto architektūrines korektūras. Daugumos projektų brėžinius Lietuvoje saugo dvi kultūros įstaigos: LDM ir V. K. Jonyno galerija. LDM Grafikos skyriuje visi brėžiniai įtraukti į pagalbinį rinkinį ir pažymėti šifru PmG. V. K. Jonyno galerijoje brėžiniai nenumeruoti. V. K. Jonyno architektūrinei kūrybai priskirtini nerealizuoti Indėnų Šv. Labre misijos (St. Labre Indian Mission) Ešlende, Montanos valstijoje, bažnyčios ir koplyčios projektai (1956-1960); neįgyvendintas Šv. Lauryno seminarijos koplyčios (St. Lawrence Seminary Chapel) projektas Viskonsino valstijoje (1958); 1971 m. įgyvendintas Šv. Onos koplyčios (St. Ann‘s Chapel) projektas Šv. Kazimiero kapinėse (St. Casimir Cemetery) Amsterdame, Niujorko valstijoje; realizuotas tėvų pranciškonų vienuolyno (Franciscan Fathers’ Monastery) Grine, Meino valstijoje, koplyčios projektas (apie 1972-1974); nerealizuoti lietuvių bažnyčios (R. C. Lithuanian Church, 1974) Misisaugoje, Ontarijo valstijoje, bei Afrikos metodistų bažnyčios (African Methodist Church, 1974) projektai; Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (Sts. Peter and Paul Church) projektas, realizuotas 1976 m. Tamakvoje, Pensilvanijos valstijoje; taip pat minėtina 1966 m. Niuburge, Niujorko valstijoje, pastatyta Šv. Patriko bažnyčia (St. Patrick‘s Church), kurios projekte V. K. Jonynas atliko architektūrines korektūras. Čia bus aptariami Šv. Onos ir tėvų pranciškonų vienuolyno koplyčių, lietuvių bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčių projektai, nes pasirinkti objektai yra vieni iš lietuvybės idėją išeivijoje pristatančių pavyzdžių.

 

Šv. Onos koplyčia

Šv. Onos koplyčia Šv. Kazimiero kapinėse Amsterdame (Niujorko valstija) visuomenės reikmėms atidaryta 1971 m. Ji yra memorialinės paskirties. Koplyčios užsakovas – kun. R. K. Bolčas (R. K. Baltch), fundatorius – J. V. Kiškis. Pastarajam lankant žmonos O. Kiškis kapą, kilo mintis įamžinti jos atminimą memoriale: „Ji visuomet norėjo padaryti ką nors gero kitiems. Ji norėjo dalintis su kitais. Tai geriausiai paaiškina idėją, kodėl koplyčia pastatyta jos atminimui.“3 J. V. Kiškis kreipėsi į V. K. Jonyną, prašydamas suprojektuoti kapinių koplyčią, kuri būtų ir funkcionali, ir meniška. V. K. Jonynas parengė koplyčios projektą, darbus atliko „Jonyno ir Šepardo meno studija“. V. K. Jonyno sukurto projekto brėžiniai saugomi LDM ir jo vardo galerijoje. Šiose įstaigose ir LLMA yra nemažai įgyvendintos koplyčios eksterjero bei interjero nuotraukų.

Šv. Kazimiero kapinės, vieta, kur stovi koplyčia, yra prie Siuzan Vidou kelio (Suzan Widow Road), jas Šv. Kazimiero parapija įsigijo 1907 m. Pagal situacijos planą matyti, kad Šv. Onos koplyčia iškilo vienoje ašyje su senąja 16–24 vietų koplyčia. Tarp koplyčių esantis lauko altorius tarsi sujungia jas į vieną bažnyčią. Šv. Onos koplyčios statybai panaudoti stačiakampiai 18 colių (45,72 cm) ilgio raudonos spalvos akmens blokeliai. Statinio aukštis – 26 pėdos (7,92 m). Priekinį fasadą sudaro trys pilonai: šoniniai kyla aukštyn kaip paprasti stulpai, centrinis pilonas įgaubtas. Šoniniai įėjimai apsaugoti į galą nuožulniai nusileidžiančio stogo. Šviesa patenka į vidų pro keturis ilgus ir siaurus langus, kurių kiekvienoje pusėje yra po du abipus pilonų. Langai padaryti iš įvairiaspalvio stiklo segmentų, kurių storis 3/4 colio (1,91 cm), ir jie laisvai išdėlioti cemento skiedinyje. Spalvos parinktos taip, kad būtų juntami perėjimai nuo šiltesnių tonų prie ryškesnių atspalvių centro link, ir tarsi simbolizuoja meilės bei amžino gyvenimo vilties darną. Centriniame pilone įkomponuota iš aliuminio nulieta sėdinčio Kristaus - Rūpintojėlio skulptūra. Virš jos iškeltas plokščias stogelis, kurį užbaigia dekoratyvinė saulutė – iš lietuviško koplytstulpio perimtas motyvas. Koplyčios viršuje ties vidurinio pilono centru iškeltas kryžius.

V. K. Jonyno meistriškumas regimas dviejose bareljefinėse skulptūrose iš balto betono, kurios pritvirtintos prie šoninių koplyčios fasadų. Jomis pristatomi du galingi žmonijos užtarėjai Danguje: Šv. Ona, Mergelės Marijos motina, ir Šv. Kazimieras, Lietuvos ir tuo pačiu Amsterdamo lietuvių globėjas.

Priešais koplyčią puslankiu išlenktų laiptų aikštelėje, atsiveriančioje į žalią veją, stovi altorius. Tai įspūdingas juodo granito kūrinys, harmoningai derantis prie sidabriškai pilko dekoratyvaus aliuminio darbo fasade. V. K. Jonynas meniškai apjungė grožį ir minties apie gyvenimo ir mirties santykį paskatą.

 

Tėvų pranciškonų vienuolyno koplyčia

Tėvų pranciškonų vienuolyno koplyčios Grine, Meino valstijoje, planas V. K. Jonyno parengtas 1972 m. Autoriaus jis pažymėtas antru numeriu, o tai reiškia, kad V. K. Jonyno galerijoje pavyko rasti tik vieną iš projekto dalių. Yra žinoma, kad dailininkas ne tik suprojektavo šią koplyčią, bet ir sukūrė jai vitražus pagal dailininkės I. Griežės piešinius. Tėvų pranciškonų koplyčios plane pavaizduotas vidaus įrangos išdėstymas bei pietinio fasado siena. Koplyčios dydį iš dalies lemia sėdimų vietų skaičius: 264. Suderinti seni ir nauji suolai išrikiuoti dviem eilėm, iš kurių vieną perskiria takas, vedantis atsarginio išėjimo link. Pastarosios eilės pabaigoje yra dar vienas takas, kuris veda į zakristiją. Pagrindinis įėjimas įrengtas koplyčios salės gale iš pietinės pusės. Pietinė siena gale išsikišusi į išorę. Viduje suformuotoje nišoje stovi Šv. Antano relikvinė ir klausyklos. Tos pačios sienos plokštuma nuo nišos iki vitražinių langų eilės skirta Kryžiaus kelio stotims. Presbiterijos centre stovi didysis altorius, kairėje pusėje – procesijų kryžius, dešinėje – tabernakulis, įrengta krikštykla. Tėvų pranciškonų koplyčios planas artimas tradiciniams koplyčių ir bažnyčių planams. Jam būdinga nežymiai suardyta simetriška kompozicija. Žinant V. K. Jonyno projektuotų statinių įvairovę, galima daryti prielaidą, kad projektuojant koplyčią, laikytis tradicijų reikalavo užsakovas arba projektuotojas stengėsi išlaikyti vientisą koplyčios ir greta esančios bažnyčios stilių.

 

Lietuvių bažnyčia

Nerealizuotas Lietuvių bažnyčios Misisaugoje, Ontario valstijoje, projektas (LDM PmG 8705) datuojamas 1974 m. Pagal V. K. Jonyno pažymėtą pirmąjį projekto numerį galima spręsti, kad būta daugiau projekto brėžinių. Tai patvirtina ir viena iš pastabų, nurodytų projekto lapo apačioje, kairėje pusėje. Joje sakoma, kad iš viso yra keturi brėžinių lapai šio projekto įteikimui, o šviesoraščio kopija skirta tiktai architektūrinio projekto, kurio matmenis turi patikrinti ir patvirtinti architektas, panaudojimui. Lietuvių bažnyčios projekte yra jos plano, priekinio, šoninio ir galinio fasadų bei paminklo brėžiniai. V. K. Jonynas yra pažymėjęs pastabų, kuriose nurodoma kai kurių konstrukcinių dalių, pvz. vitražinių langų, stoglangių, durų vieta bažnyčios struktūroje; atkreipiamas dėmesys, kokia turi būti vidaus ir išorės sienų apdailos tekstūra, pabrėžiama, kad statybai ir apdailai parinktų medžiagų kokybę nulems turimas biudžetas.

Lietuvių bažnyčios siluetas iš šono primena bures išskleidusį laivą. Šį įspūdį sustiprina V. K. Jonyno ypač mėgiami naudoti sakralinėje architektūroje vitražiniai langai, kurie ties bokštu įgauna netaisyklingos statmenos trapecijos formą. Įsivaizduojamos burės kraštą pabrėžia siaura vitražinių langelių juosta, nuo vieno iki kito šoninio fasado vidurio puslankiu apskriejanti bažnyčią. Prie šoninio bažnyčios fasado prisišliejusios šarvojimo salės, pavadintos „Anapilis“, vitražiniai langai pakartoja tradicinę prailginto stačiakampio, užsibaigiančio trikampiu, formą. Čia autoriui kilo mintis suderinti seną tradiciją su naujovėmis, siekiant perteikti simbolinę amžinojo gyvenimo prasmę. Tenka pastebėti, kad V. K. Jonynas sakralinės architektūros statiniuose ieško vis naujų vitražinių langų formų. Prieš tai aptartoje Šv. Onos koplyčioje lakoniškų formų sienų plokštumos, palengva kylančios ir pasiekiančios kulminacinį tašką ties centrinio pilono kryžiumi, išsiskiria didingumu, rimtimi, pakilumu, kaip ir formų įvairove, lūžtančiomis plokštumomis pasižyminti lietuvių bažnyčia. Centrinis jos bokštas – ryškus priekinio fasado iš kiemo pusės akcentas. Jis remiasi į tris stulpus: kraštiniai stulpai siauresni, o vidurinis suporintas. Bokštas siaurėja iš apačios į viršų, bet neįgauna smailios viršūnės. Ji yra nukirsta ir baigiasi dekoratyvine saulute. Bokšto laužtės vertikalė kontrastuoja su stogo laužtės horizontale, kontrastą niuansuotai sušvelnina įstrižos tiek bokšto, tiek stogo kontūro linijos. Funkcionaliai ir patogiai išspręsti įėjimai. Pagrindinis įėjimas į bažnyčią yra iš vieno šoninio fasado pusės. Iš kitos pusės ties šoninio fasado viduriu yra įėjimas į „Anapilio“ salę. Po bokštu įrengti keli praėjimai su slankiojančios sistemos durimis.

 

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Projektuoti Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Tamakvoje, Pensilvanijos valstijoje, po atrankos teko architektui Dž. Klivlendui Frymenui (G. Cleveland Freeman), kuris prieš 50 metų buvo suprojektavęs bendrą bažnyčios ir mokyklos pastatą. Prie jo samdomo architekto pareigoms prisijungė Dž. T. Miorelis (G. T. Miorelli). V. K. Jonynas pakviestas meniškai įrengti bažnyčią. Taip pat jam teko pateikti priekinio fasado apipavidalinimo sprendimą.

LDM saugojamas 1975 m. parengtas projektas su keliais priekinio fasado variantais (PmG 8673). Abiejuose variantuose centrinė fasado dalis pabrėžta parabolės formos bokšto. A variante bokštas baigiasi užapvalinta viršūne, kurią akcentuoja dekoratyvinė saulutė, atkartojanti rožės ir iš jos išsirutuliojančio kryžiaus kontūrą. Kryžiaus stiebo apatinė dalis padalina pusiau tris horizontalias juostas. Tarp jų ir rožės abipus kryžiaus stiebo įkomponuota po tris vitražinius langelius. Virš durų staktos panašaus dydžio vitražinių langelių keturi. Atrodo, kad nuo jų į viršų pradeda stiprėti bokšto dekoro emocinis krūvis. Dailininko sumanymu maldininkus turėtų pasitikti abipus durų įkomponuotos šventųjų Petro ir Povilo skulptūros (LDM PmG 8697). Į bažnyčios vidų patenkama kelių pakopų laiptais su plonų virbų turėklais. Kraštinėse pagrindinio fasado sienos plokštumose simetriškai įkomponuoti vertikaliai ištęsti stačiakampiai langai, užsibaigiantys trikampėmis viršūnėlėmis. Jie padalinti baltai tinkuotų lentų su lietuvišku ir anglišku užrašais, skelbiančiais, kad tai yra Lietuvių Romos katalikų bažnyčia. Languose įrengti vitražai suskaidyti tinkleliu. Sudaromas įspūdis tarsi apatinė vitražo dalis būtų ištęstas viršutiniojo atspindys. Tokią iliuziją padeda kurti minėta lenta. Kita vertus, bendroje fasado kompozicijoje lentos atrodo lyg ir per aukštai pakeltos. Pailgų langų, bokšto parabolės, saulutės dengiamos apskritos angos ir rožės kontūrai pabrėžti lieto cemento apvadais. Tiek parabolė, tiek visi apvadai nutinkuoti baltai, o siena yra mūrinė ir, sprendžiant pagal pastatytos bažnyčios fotografiją, yra raudonos spalvos.

Pagrindinio fasado projekto B variante bokšto parabolės viršūnė nukirsta ir akcentuota virš jos iškelta dekoratyvine saulute. Centrinėje bokšto dalyje paprastas kryžius pakeistas Vyties kryžiumi, kurio kryžmos apibrėžtos apskritimais ir sudaro net dvi rožes. Paprastas kryžius pakylėtas aukščiau. Jo kryžma taip pat apjuosta apskritimu.

Vitražiniai langeliai virš durų išilginti. Virš jų įbrėžtas užrašas tik anglų kalba. Vitražinių langų juostos sumažintos iki dviejų rombo formos vitražinių langų kiekvienoje bokšto pusėje. Pirmasis bokšto dekoro variantas atrodo labiau vykęs, nes mažiau apkrautas puošybinėmis detalėmis, o sienų plokštumos abipus bokšto geriau išspręstos meniniu požiūriu.

Lyginant projektus su jau pastatytos bažnyčios fasadu, nesunku pastebėti, kad įgyvendintas projektas A. Šiokių tokių skirtumų įžvelgti galima - centrinėje fasado dalyje atsisakyta bokšto, jis perkeltas į kairįjį bažnyčios kampą. Parabolės idėja išlaikyta. Dabar ji labiau primena monumentalų arkinį portalą. Kadangi parabolė šiek tiek sumažėjo, jos viršūnėje nebeliko vietos dekoratyvinei saulutei. Šis lietuvybę simbolizuojantis motyvas iškeltas virš kampinio bokšto. Visiškai atsisakyta laiptų, motyvuojant tuo, kad senyvo amžiaus ir neįgalūs žmonės lengviau patektų į bažnyčią bei būtų palengvintas laidojimo paslaugų teikimas. Dėl šios priežasties sakralinis statinys atrodo tvirtai įaugęs į žemę ir ganėtinai kresnas. Atsisakyta ir dar keleto smulkių detalių: vitražinių langelių virš durų ir viršutinės horizantalios juostos, kertančios kryžiaus stiebą.

 

Išvados

Apibendrinant straipsnyje aptartų sakralinės architektūros projektų analizę, galima padaryti keletą išvadų. V. K. Jonynas buvo bene vienintelis grafikas tarp lietuvių išeivių JAV, įsteigęs privačią meno studiją, orientuotą į sakralinių statinių apipavidalinimą, o vėliau ir architektūrinių projektų kūrimą. Projektuodamas sakralinę architektūrą, dailininkas atsižvelgė į II Vatikano susirinkimo paskelbtos liturginės reformos reikalavimus. V. K. Jonyno kūryba sakralinės architektūros srityje persmelkta simboliais kaip ir krikščioniškoji liturgija, tačiau jis atrasdavo vis naujas raiškos priemones ir formas jiems perteikti. Menininkas buvo imlus naujovėms – kūrė šiuolaikišką polifunkcinę bažnyčią, eksperimentavo medžiagomis ir formomis, daug dėmesio skyrė medžiagos faktūrai ir tekstūrai. Atsižvelgdamas į senąsias lietuvių tautos kultūros tradicijas bei vertybes, V. K. Jonynas sėmėsi idėjų savo kūrybai iš lietuvių liaudies meno, naujai ir subtiliai atskleidė liaudiško ornamento, architektūros motyvo ir dekoratyvinės detalės grožį.

 

IŠNAŠOS IR LITERATŪRA

1. k. b. Ilgametė stipendija užsieniuose // Draugas / Mokslas, menas, literatūra. 1967, lapkričio 4. P. 2

2. Korsakaitė I. Šakotas talentas // Gimtasis kraštas. 1987, kovo 19-25. P. 2

3. St. Ann‘s Chapel: St. Casimir‘s Cemetery, Amsterdam, New York. 1971

4. Dedication SS. Peter and Paul‘s Church / Rev. S. J. Luksys.- Tamaqua, Pa.: September, 19, 1976

5. Jonynas & Shepherd art studio inc. Church Interiors, Stained Glass, Sculpture, Mosaic, Murals. Katalogas. New York

6. Mačiulis A. Architektūra. Vilnius: VDA leidykla, 1997

7. Melnikas P. Ar tinka moderni konstrukcija Dievo namams? // Draugas / Mokslas, menas, literatūra. 1967, balandžio 29. Nr. 100. P. 1

8. Minkevičius J. Architektūros kryptys užsienyje. Vilnius: Mintis, 1971

9. Sakalauskaitė R. Dailininko dovana Lietuvai – visą gyvenimą kauptos vertybės // Lietuvos rytas. 1996 rugpjūčio 22. Nr. 196. P. 2

10. Sakalauskas T. Kelionė. Dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas. Vilnius: Vaga, 1991

11. Šliažas R. Religija ir menas // Draugas / Mokslas, menas, literatūra. 1963, balandžio 13. P. 4

12. V. Bgd. Dvi religinio meno kryptys // Draugas / Mokslas, menas, literatūra. 1964, kovo 14. Nr. 63. P. 1,2

13. Visuotinio Bažnyčios susirinkimo žodis pasaulio menininkams // Draugas / Mokslas, menas, literatūra. 1965 gruodžio 31. Nr. 306. P. 1

14. Vytautas K. Jonynas: Graphic Artist, Painter and Sculptor. Katalogas / įvadą parašė Giedra Jonynas Troncone. New York

15. Vytautas Kazimieras Jonynas // Kezys A. Lithuanian Artists in North America. 1994. P. 68-73

16. Червонная С. Литовская художественная эмиграция (1945-1985). Москва, 1998

© Lietuvos muziejų asociacija
© Lietuvos dailės muziejus
  Tinklalapis atnaujintas 2010.07.13