ŠANČIŲ LOBIS IR JO NUMIZMATINIO TYRIMO PROBLEMA
Stanislovas Sajauskas
Nacionalinis
M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Šis darbas skirtas Šančių lobio, saugomo Nacionalinio M. K.
Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriuje, tyrimui, siekiant rekonstruoti visą lobio sudėtį, nustatyti šio lobio vietą Lietuvos
numizmatikoje, atskleisti lobio medžiagos paskelbimo problemiškumą.
Lobio radimo
istorija
Šančių monetų ir sidabro dirbinių lobį 1933 m. kovo 24 d. Šančiuose,
Nemuno pakrantėje, ties kariniais sandėliais, žvejodami rado Jonas Giedraitis ir Jonas Vilkevičius[1].
Pirmąsias lobio monetas į Kauno miesto muziejų (KMM) atnešė Jono Giedraičio giminaitis Vladas Strašinskas.
Muziejaus direktoriaus prof. Eduardo Volterio pastangomis 1933 m. per kelis
kartus iš skirtingų asmenų buvo supirkta jau parduoto lobio didžioji dalis. 1936 m. panaikinus Kauno miesto muziejų, o jo sukauptus eksponatus
perdavus įkurtam Vytauto Didžiojo kultūros muziejui (VDKM), čia pateko ir Šančių lobis. Muziejaus konservatorius J. Puzinas 1938 m. gegužės 19
d. rašte VDKM[2] rašė, kad Šančių lobyje buvo 85 lietuviškos
PEČATJ tipo monetos, 2 moldaviškos monetos, vienas sveikas ir 4 pusės
sidabrinių lydinių bei dvi sidabrinės apyrankės. Už 81 PEČATJ tipo lietuvišką monetą, 1 Žygimanto Senojo pusgrašį (moneta ne iš Šančių lobio),
2 moldaviškas monetas, 2 sidabrines apyrankes buvo sumokėta 320 litų[3].
Vėliau iš R. Beleniūno už 50 litų nupirktos dar 5 lietuviškos monetos, o už 10 litų
-
2 moldaviškos monetos. Taigi iš viso buvo 90 lietuviškų monetų, 4 moldaviškos, vienas tribriaunis 189,5 g sidabro lydinys, keturios tokių
lydinių pusės (91,03 g, 93,2 g, 94,91 g, 95,43 g), dvi sidabrinės apyrankės (60,16 g ir 52,05 g) bei 5 smulkios jų dalys. Bet kodėl ne už
visas 85 monetas PEČATJ tipo monetas buvo sumokėti pinigai? Koks likimas nenupirktų
keturių monetų? Kodėl Povilas Karazija knygos “Šančių lobis” rankraštyje, parašytame 1952 m.[4],
nurodo, kad Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir istorijos skyriuje laikomos ne 90, bet 87 LDK PEČATJ tipo
monetos? Tuo tarpu E. Ivanauskas 1995 m. leidinyje[5] nurodo, kad
ČDM yra 86 Vytauto grašiai, 4 Petro Mušato I moldaviški grašiai, trišonis lietuviškas lydinys ir 4 tokių pat lydinių pusės. Nurodytas PEČATJ
tipo monetų skaičius neatitinka netgi P. Karazijos nurodyto skaičiaus
-
87. Matyt, autorius neatidžiai paskaitė P. Karazijos nuorodą, kad perduodant lobį iš KMM Vytauto Didžiojo kultūros muziejui įsimaišė ir 1527
m. Žygimanto Senojo pusskatikis (pusgrašis, aut. past.). Tačiau šis pusskatikis jau P. Karazijos buvo išaiškintas kaip per
klaidą prirašytas prie Šančių lobio ir į 87 PEČATJ tipo monetų kiekį neįskaičiuotas. O jeigu autorius būtų suskaičiavęs 1995 m. Šančių lobyje
realiai buvusias (ir dabar tebesančias) monetos, tai būtų neradęs dar dviejų PEČATJ tipo monetų ir dviejų tribriaunių lydinių pusių, kurios
1960 m. depozito teisėmis paskolinti Vilniaus kraštotyros
muziejui (dabar LNM), rengiant ekspoziciją Vilniaus Gedimino pilyje, ir joje pavogti[6].
Lietuvos TSR kultūros ministro J. Banaičio 1964 04 18 įsakymu Nr. 151 jie, kartu su kitomis trijų milicijoje užregistruotų vagysčių metu
prarastomis monetomis, buvo nurašyti iš Kauno Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pagrindinių rinkinių ir išbraukti iš inventorinės
knygos[7]. Moksliniu požiūriu aktualu nustatyti, kaip atrodė
prarastieji eksponatai -
trys nenupirktos PEČATJ tipo monetos bei pavogtieji pinigai -
dvi PEČATJ tipo monetos bei dvi sidabro lydinių pusės.
Atkreiptinas dėmesys, kad Šančių lobis, ilgą laiką buvęs vienas iš seniausių,
itin retų lietuviškų PEČATJ tipo monetų lobių, iki šiol nėra paskelbtas. Tiesa, VDKM Istorijos skyriaus vedėjui Povilui Karazijai, ėjusiam
šias pareigas nuo 1938 m. balandžio 5 d.[8] tai atlikti, matyt,
sutrukdė II pasaulinis karas, o vėliau, 1952 m. parašytas jo rankraštis, kaip neaktualus sovietiniam istorijos mokslui, nesusilaukė Glavlito
dėmesio. Ir tik V. Darkievič ir N. Soboleva paskelbė straipsnį[9],
kurio pagrindinė išvada, kad PEČATJ tipo monetas kalė Vytautas, kelia daug abejonių[10].
Prarastosios lobio dalies
identifikavimas
Naujas impulsas tirti numizmatinę lobio medžiagą atsirado, kai pasikeitus
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus darbuotojams rinkinių perdavimo metu buvo aptikti seni prieškariniai
lobio fotonegatyvai. Iš viso buvo 13 mažų (9x12 cm) ir 4 dideli (13x18 cm) profesionaliai pagaminti stiklo negatyvai. Tiesa, dauguma jų per
tamsūs, kai kuriuose gausu sidabro dėmelių. Išsiskiria techniškai gerai nufotografuota viso lobio kompozicija (1 pav.). Pirminio apžiūrėjimo
metu buvo nustatyta, kad kai kurios monetos fotografuotos pakartotinai, vienas kadras neryškus dėl sujudinimo eksponavimo metu. Atsirado
viltis, jog negatyvuose bus išlikę dingusių monetų ir sidabro lydinių atvaizdai. Monetoms identifikuoti teko nufotografuoti visas turimas
monetas, kurių fotografijas sulyginus su negatyvais atmetimo būdu buvo identifikuotos visos prarastosios 5 monetos bei abudu lydiniai.
Atskirti 2 pavogtąsias monetas nuo 3 nenupirktųjų leido išlikusios KMM inventorinės knygos[11]
ir pavogtųjų eksponatų nurašymo aktas[12]. Taigi pavogtųjų
monetų Kauno miesto muziejaus inventoriniai numeriai 8220:18 ir 8222:79 (ČDM A9-9122 ir A9-9123] (2 pav.); pavogtųjų
sidabro lydinių 8220:74 ir 8220:75 (ČDM A9-9118 ir A9-9117] (3 pav.). Nenupirktosios 3 monetos paženklintos KMM inv.
numeriais 8220:30, 8220:53 ir 8220:56 (4 pav.).
Lobio numizmatinės dalies tyrimas
Identifikavus visas
lobio monetas, galima aptarti lobio sudėtį ir padaryti keletą patikslintų metrologinių tyrimų. P. Karazij[13]
atkreipė dėmesį, kad bent 6 monetos, kurias identifikavome kaip monetas A9-9194, A9-9195, A9-9196, A9-9197,
A9-9198, A9-9207, yra falsifikatai (5 pav.), todėl, nustatant lobio ir PEČATJ tipo monetų vidutinius metrologinius
parametrus, jų neįskaitėme. Aiškus falsifikatas yra moneta, dažnai literatūroje nurodoma kaip lengviausioji (A9-9196; masė 0,731
g). Tiriant tiksliomis analitinėmis svarstyklėmis pasvertas likusias 85 monetas, taip pat 2 pavogtąsias, kurių masės nurodytos nurašymo akte[14]
yra 1,249 g (A9-9122) ir 1,258 g (A9-9123), nustatėme, kad Šančių lobio lietuviškų monetų masė yra nuo 0,892 g iki 1,448 g (6 pav.). Vidutinė
PEČATJ tipo monetos masė 1,16 g, vidutinis skersmuo 17,1 mm. Prarastųjų sidabro lydinių (A9-9117, A9-9118) masės yra 95,43 g ir
94,91 g.
P. Karazija nustatė, kad lobio monetų reversai (PEČATJ įrašo pusė) įkalti bent
25 skirtingais spaudais. Dėl PEČATJ tipo monetoms būdingos kalimo technologijos, kai viršutinis spaudas (su įrašu PEČATJ) yra mažesnio
skersmens nei apatinio spaudo (su ietigaliu ir graikiškuoju kryžium) skersmuo, visos monetos yra įgaubtos į įrašo PEČATJ pusę. Paprastai
viršutinis spaudas atlaiko mažiau smūgių, jo pakraščiai greičiau susidėvi, nutrupa, todėl averso pusės spaudų (apatinių) yra mažiau.
Masė, g |
0,85-0,90 |
0,90-0,95 |
0,95-1,00 |
1,00-1,05 |
1,05-1,10 |
1,10-1,15 |
1,15-1,20 |
1,20-1,25 |
1,25-1,30 |
1,30-1,35 |
1,35-1,40 |
1,40-1,45 |
Kiekis, vnt. |
1 |
1 |
2 |
3 |
7 |
21 |
15 |
13 |
13 |
6 |
1 |
3 |
|
6 pav. Šančių lobio monetų masės sklaidos lentelė |
Ryškesnės monetų atmainos iliustruojamos 7 pav. Lobyje buvo dvi PEČATJ monetos
(A9-9138 (8 pav.) ir pavogtoji moneta A9-9122), kurios pagamintos perkalant iš kitos monetos, anot P. Karazijos, iš
Haličo (Raudonosios Rusios) monetų, kur XIV a. antroje pusėje buvo kalamos panašios masės sidabrinės monetos.
Lobyje esančios Moldavijos vaivados Petro Mušato I (1375-1391) 4 monetos (9
pav.) (A9-9208, A9-9209, A9-9210, A9-9211; vidutinė masė 1,11 g), vadinamos grašiais, nors pagal
sidabro kiekį jos prilygsta tik pusei Prahos grašio. Sprendžiant pagal reverse pavaizduoto Moldavijos herbo atmainą su 7 lelijomis, šios
monetos yra ankstyviausios Petro Mušato I monetos, kaldintos nuo 1377 m.[15]
Jos yra sunkiausios ir aukščiausio grynio iš Petro Mušato I monetų serijos su tolygiai mažėjančiu lelijų skaičiumi, kurių vėlyviausiose ir
lengviausiose monetose yra vos viena lelija. Atsižvelgiant į Moldavijos monetų gerą būklę (nesudilę), lygiai kaip ir visų PEČATJ tipo monetų,
galima teigti, kad Šančių lobio monetos apyvartoje buvę neilgai, o lobis buvo užkastas neilgai trukus nuo jų pagaminimo. Jeigu monetos būtų
ilgiau pabuvę apyvartoje, ypač ryškūs nudilimo pėdsakai būtų PEČATJ monetų išgaubtame averse.
Pagal santykinai
didelę monetų vidutinę masę (1,16 g), P. Karazija Šančių lobio PEČATJ tipo monetas vadina sunkiosiomis, kad skirtųsi nuo žymiai lengvesnių
panašių monetų, žinomų radiniuose. Žymiausias lengvųjų PEČATJ monetų radinys yra 2003 m. rastas Vilniaus žemutinės pilies
lobis[16],
kuriame kartu su viena tribriaunio lydinio puse, Jogailos ir jo vasalo Skirgailos monetomis taip pat rasta viena sunkioji ir 12 lengvųjų
PEČATJ tipo monetų (10 pav.). Vilniaus žemutinės pilies lobio lengvųjų PEČATJ tipo monetų vidutinė masė, nustatyta pagal nesužalotas monetas,
lygi 0,53 g ir yra artima šiame lobyje esančių Jogailos ir Skirgailos monetų vidutinei masei (atitinkamai 0,57 g ir 0,5 g). Ir tik viena šio
lobio PEČATJ moneta, kurios masė 0,908 g, gali būti priskirta prie sunkiųjų. Palyginus Šančių, Raudondvario (Vilniaus raj.)[17]
bei Vilniaus žemutinės pilies lobių sudėtis, įvertinant Prahos grašių ir kitų Vakarų Europos XIV a. pab. pinigų tendenciją mažinti monetų masę
ir grynį, galima teigti, kad Šančių lobis yra užkastas anksčiau nei kiti paminėti lobiai. Tai dar vienas argumentas teigti, jog lietuviškos
sunkiosios PEČATJ tipo monetos yra ankstyviausios monetos, atsiradusios didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo (1345-1377) valdymo metu ir
vartotos kartu su itin stambiais lietuviškais pinigais -
tribriauniais sidabro lydiniais.
Autorius dėkoja numizmatui Vytautui Smilgevičiui už P. Karazijos rankraščio
tekstą.
Išvados
1.
Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus Istorijos skyriaus vedėjo Povilo Karazijos pastangomis
XX a. pirmoje pusėje pagaminti Šančių lobio negatyvai -
neįkainojamas informacijos šaltinis, leidęs identifikuoti prarastąsias ir neįgytas Šančių lobio monetas bei sidabro lydinius.
2. Įvertinus Šančių lobio prarastųjų monetų metrologinius duomenis ir atmetus falsifikatus,
nustatyta, kad lengviausios PEČATJ tipo monetos masė 0,892 g (A9-9206), sunkiausios
- 1,448 g (A9-9170); jų vidutinė
masė 1,16 g, vidutinis skersmuo 17,1 mm.
3. Prarastųjų tribriaunių sidabro lydinių pusių masės 95,43 g (A9-9117) ir 94,91 g
(A9-9118); ilgis atitinkamai 63,7 mm ir 65,4 mm.
4.
Moldavijos vaivados Petro Mušato I monetų vidutinė masė 1,11 g, vidutinis skersmuo 18,9
mm.
5. Lobio
pagrindą sudarančios sunkiosios PEČATJ tipo lietuviškos monetos yra ankstyviausios lietuviškos monetos, kaltos Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Algirdo (1345-1377) valdymo pabaigoje.
6.
Tikėtina, jog Šančių lobis užkastas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos pirmojo
valdymo (1377-1381) metu.
NUORODOS
1. Karazija P. Šančių lobis. Kaunas, 1952 (rankraštis); Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai.
Vilnius: Savastis, 1995. P. 18-19
2. Puzinas J. Raštas VDKM. 1938 05 19 (ČDM archyvas)
3. Terleckas J. Diskutuotini pagoniškos Lietuvos savų pinigų klausimai // Pinigų studijos.
2002. Nr. 1. P. 60-72
4.
Karazija. P. Šančių lobis. Kaunas, 1952 (rankraštis)
5. Ivanauskas E. Lietuvos pinigų lobiai. Vilnius: Savastis, 1995
6. Vilniaus kraštotyros muziejaus direktoriaus raštas Lietuvos TSR kultūros ministerijai.
1962 12 30 (ČDM archyvas)
7. LTSR kultūros ministro J. Banaičio įsakymas Nr. 151. 1964 04 18 (ČDM archyvas)
8. Karazija Povilas //
Lietuvių enciklopedija. South Boston. T. 10. P. 521
9. Даркевич В. П., Соболева Н.
А. Щ датировке литовских монет с надписью “печать”
// Советская археология. 1973. №1. С. 83-94
10. Sajauskas S., Kaubrys D. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės numizmatika. Vilnius:
Žaltvykslė, 1993. P. 21-25; Terleckas J. P. 60-72
11. KMM inventorinė knyga. Nr. 8220:1-89 (ČDM)
12. LTSR kultūros ministro J. Banaičio įsakymas Nr. 151. 1964 04 18 (ČDM archyvas)
13. Karazija P. Šančių lobis. Kaunas, 1952 (rankraštis)
14. LTSR kultūros ministro J. Banaičio įsakymas Nr. 151. 1964 04 18 (ČDM archyvas)
15. Buzdugan G., Luchian O., Oprescu C. C. Monede şi bancnote Românesti. Bucureşti, 1977. P.
43
16. Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies pinigų lobis (XIV a. pab.). Vilnius, 2003
17. Ryszard A. Spis 48 numizmatów ze zbioru A. Ryszarda skradzionych. Kraków, 1880. Tab.
2-XXXVI. S. 14; Wittyg W. Wykopalisko z pod Czerwonego Dworu // Zapiski Numizmatyczne. R. 3. Nr. 8. 1886. S. 138-142; Aleksiejūnas V.
Lietuviškos monetos su Vyčiu ir Dvigubu kryžiumi skyde // Numizmatika. Nr. 1. Vilnius, 2000. P. 85-98